Vakar išsiruošiau į Nemuną. Rytas per langą atrodo vėsokas, tad apsirengiu šiek tiek šilčiau. Atvažiavęs į vietą, užsimetu ant pečių sunkią kuprinę, į vieną ranką įkraunu pora meškerių ir krepšį su guminiais batais, į kitą - sulankstomą kėdę. Eiti yra koks kilometras, gal daugiau. Pusiaukelėje suprantu, jog perdėjau dėl vėsumo - saulutė šildo visai smagiai ir po truputį pradedu "rasoti"

Norisi nusimesti megztinį ir žygiuoti tik su marškinėliais. Tačiau tam vėl reikėtų perimti daiktus, o aš labai tingiu

Sukandęs dantis ir iškišęs

drožiu toliau. Jau matyti upė, tereikia įveikti nedidelę pievelę. Tiesiai ant tako pamatau nedidelę, keistą duobelę su kažkokios lyg medžiagos draiskalais. Smalsumo vedinas pasilenkiau pasižiūrėti, kas tai per radinys. Iš po tų draiskalų staiga išlindo visa kariauna širšių

OOOOOO, mamyte

Dėjau iš vietos tokiu startiniu greičiu, už kokį mokykloje turbūt ir nuo fizinio lavinimo atleistų - per greitas

Dievaž, visai nebloga metodika lavinti bėgimo sugebėjimus

Širšės aplink galvą ūžė, zvimbė, tūpė ant megztinio, rankų... Kiek pajėgiau - mataravau tais čebatais ore - mažum nuvysiu kokį neprietelių

Jaučiau, kaip į galvą kelis kartus tik cvakt, cvakt, cvakt - gavau keletą "šūvių"

Visa laimė, jog prieš užtikdamas "radinį" nesustojau nusimesti megztinio ir kepurės į kuprinę - dievaž, būtų taip ramiai nesibaigę

Bėgau kokius pora šimtų metrų, gal daugiau - manau, pasiekiau olimpinį A normatyvą

Turint omeny, jog viena ranka mosikavau čebatais, ant pečių turėjau sunkią kuprinę, o kitoj rankoj - nelengvą kėdę, tai jeigu bėgčiau be šių sunkumų - iki Londono olimpiados man kaip ranka paduot

Noriu perspėti visus žvejus: atsargiai su įdomiom duobutėm