• R1
  • R2
  • R3
  • R4

Žūklės taisyklės

Batimetriniai planai

 

 

Sakome "NE"

 

Mes skatiname

Žūklės parduotuvės

DSC03180

Kol už lango žiema,- laukiu pavasario, kada galėsiu atidaryti atviro vandens sezoną.
Kai ateina pavasaris, skubu žvejoti, norisi ir vienaip ir kitaip, norisi ten ir dar ten,... Nepajuntu kaip ateina vasara. Vasarą viskas lyg ir nusistovi, jau žinau kur kada ir kaip žvejoti, bet net nespėju įsijausti ir jau ruduo...



Šiandieną sergu, streikuoja virškinimo aparatūra, bet rašyti netrukdo, tad jau senei sukosi mintis, aprašyti kaip man atrodė šis atviro vandens sezonas. Jis dar nesibaigė ir dar ilgai tesis, bet jau labai didelių pasikeitimų net nesitikiu.

Pradėjau atvirą sezoną labai anksti, gal net anksčiau negu, bet kada kitais metais. Gal todėl kad nelabai sėkminga žūklė buvo nuo ledo, o gal....Galų gale, net pats nežinau. Žvejybinės ligos simptomai sunkiai prognozuojami. Susirgau anksti, kai net ledas dar nebuvo galutinai nutirpęs ir plūdę jau plukdžiau kai kažkas dar žvejojo nuo ledo.

 

 


Jau antroje, atviro vandens sezono žūklėje labai neblogai pasisekė pagauti nedidelių kuojikių. Pirmos atviro vandens sezono žuvelės, nesvarbu ar jos didelės ar mažos, svarbiausia veiksmas. Juk taip norisi po žiemos užmesti plūdelę, stebėti kaip ji nyra, pakirsti ir jau su normalia meškerę krantan išvelėti sidabrašonią žuvelę. Per visą žiemą apie tai svajoju, kuriu planus, ruošiuosi ir štai tas momentas kai pagaliau tai padaryti galiu.



Niekados tiek dėmesio anksti pavasarį nesulaukia Nemunas. Kiekvieną dieną akys krypsta į jo platybes, kas vyksta, kaip tirpsta ledai, kaip lipa į krantus pavasarinis potvynis o mintyse skaičiuoji kaip armijoje iki "dembelio", kada galėsi užmesti meškeres.

 

 

 

 


Vos tik ledai išsilaužė, vos tik visa ledų masė pajudėjo žemupio link,- neišlaikiau. Čiupau meškerę ir kiek pasivažinėjas Nemunėlio pakrantėmis radau tinkamą vietelę ir užmečiau.
Žinau, kad kažką pagauti dar beviltiška, bet žvejo viltis tikriausiai didžiausia, tad visada kažkur minčių kapelyje smilksta mintis,- o gal, o gal kažkas kibs.

 


Ledai Nemune išėjo, su kiekviena diena saulutė vis daugiau šildė jo vandenis, vandens lygis po negausaus šių metų potvynio sugrįžo į "savo krantus", tad ta viltis vėl ir vėl atvedė prie Nemuno pakrantės su meškere rankose. Su kiekviena diena viltis vis didėja, jau tuoj, gal ryt, gal po savaitės turėtų pajudėti pirmosios nemuninės kuojos- mamytės, kurios slankioja pagal pakraščių žolynus. Tai viena iš maloniausių pavasarinių žūklių. Nereikia niekur toli mesti į srovę, nereikia jokio didelio pasiruošimo. Užtenka matilių ar tiesiog sliekų, pravesti plūdelę visiškai po meškerės galu ir kartais pakirtus galima net labai nustebti kai kitame gale ne tik mamytė kuoja, bet gali būti ir galingas šapalas, karšis, ar kilograminė meknė.

 

Pirmi bandymai buvo nesėkmingi. Taip nieko pagauti ir nepavyko. Net nepamenu kiek kartų taip tuščiai sėdėjau prie ankstyvo pavasarinio Nemuno. Darėsi neramu kad kažkas ne taip, kaip kitais pavasariais. Niekados pavasariais nepraleidžiu pavasarinio kibimo su plūdine pakraščiuose, bet šis pavasaris nedavė beveik nieko. Nekibo.


Taip diena po dienos ėjo pro šalį tuščios pavasarinės dienos. Dar anksti,- guodžiau save, nors jau galutinai supratau kad kažkas negerai. Nemigruoja šį pavasarį žuvis pakraščiais, nekeliauja į savo nerštavietes išvarginta žiemos. Tuščia.
Jei mokėčiau paaiškinti kuom šis pavasaris skiriasi nuo kitų,- paaiškinčiau, bet neturiu jokio paaiškinimo, kodėl nėra jokios pavasarinės žuvų migracijos. Juk ir žiema ir pats pavasaris atrodo, niekuom nesiskiria nuo visų kitų.
Atėjo klubo kibkit.lt susitikimo data. Tik tada per vargus pavyko atidaryti spiningavimo sezoną nors žvejojantys tiek plūdine tiek fideriais liko beveik be laimikių.


Pirmos kuojikės pagautos plūdine.



Ir pirmoji lydekaitė- silkutė pagauta spiningu.


Nepamenu kokia data tada buvo, bet po šių pirmūjų žuvelių pagautų per klubo susitikimą, reikalai po truputi Nemune pajudėjo. Paprastai man kažkodėl nelabai pasiseka ką pagauti, kol nesulaukiu balandžio 25d. Kartais keliomis dienomis anksčiau, kartais vėliau, bet tik po šios datos Nemune galiu sakyti kad sezonas atidarytas.

 

 


Deje, deje. Viena kita mamytė kuoja, aukšlės ir nieko kas priverstų plūstelti į kraują adrenalinui.
Ankstyvo pavasario žūklės plūdine šį pavasarį nepadovanojo jokios didesnės žuvies, nebuvo net labai aktyvaus kibimo. Kartais netikėjau savo akimis kaip taip gali būti, nes niekados taip nebūdavo, bet deje, realybė tokia. Kibo sunkiai, kibo daugiau tik kuojos- aukšlės ir į pakrantes neateidavo jokia didesnė žuvis. Keičiau vietas, mėginau vienur, kitur, bet visur tik kuojos ir aukšlės.


Tik pavasario viduryje Nemunas po truputi atgijo. Nesimatė jokių plėšrūnų šuolių, nesimatė ir kitos didesnės žuvies judesio, atrodo jau praėjo laikas ir pakrantės žūklei su plūdine, bet tik tada kažką pavyko pagauti. Tam reikėjo daug daugiau pastangų, daug daugiau 'dirbti' su galva, kad kitame meškerės valo gale pasijustų malonūs galingesni smūgiai.

 

 


Stebūklų nebuvo. Prastu kibimu Nemune skundėsi ne vienas žvejas, ir ne vien mano apylinkėse.
Pamėginau vieną iš tvenkinių kur tokiu metu turėtų neblogai kibti karosai. Nedaug džiaugsmo deje ir tvenkiniuose. Smulkios kuojos, o vietoje gausaus karosų kibimo tik vienoje žūklėje pasisekė porelę pagauti. Kiti kartiai buvo dar skurdesni.


Patikrinau ne kartą ir Dubysą. Žinau, kad ten pataikyti į šapalų kibimą nelengva. Reikia vos ne kiekvieną dieną vis tikrinti kol pataikai. Tada tikrai labai smagiai galima juos pažvejoti lengvu spiningėliu. Pasigauna kartais net labai gražių egzempliorių, bet tik tada kai pataikai. Apsilankiau labai kažko nesitikėdamas, bet kad taip nekibs,- nesitikėjau. Šapalų atrodė kad visiškai nėra. Tik viename Dubysos ruože pasisekė kelis mažylius pagauti.

 


Šapalai nekibo, o gal jų net nelabai buvo, bet buvo lydekaičių. Pagavau ir aš ir sūnus ir kiti spiningautojai kuriuos sutikdavau.

 


Sugalvojau kažką keisti savo žūklėje, nes įprastinė žūklė kažkodėl šiais metais nesisekė.
Įsigijau fiderius. Nemėgstu pasyvios žūklės, bet tai bus nauja patirtis, o gal ir pagauti kažką pasiseks.
Pirma žūklė Nemune fideriukais, padovanojo gražų šapaliūkštį.

 


Kritus vandens lygiui atsivėrė man labai mėgstamos sraunios seklumos. Tikriausiai labiausiai laukiu šio momento. Tai pati mėgiamiausia man žūklė, kai smarkiose seklumų srovėse, arti vandens paviršiaus kimba šapalai, meknės ūsoriai, ešeriai. Kartais net nereikia niekur vaikščioti, užtenka stoti prie kokios seklumos lyg su plūdine meškere prie jaukinamos vietos ir labai azartiškai pažvejoti. Nesvarbu kad šapalas ar meknė kulinariškai nelabai vertingos žuvys. Juk ne dėl kulinarinių šių žuvų savybių jas labai mėgstu žvejoti spiningu. Kiek emocijų vertos galingos šapalų atakos visai vandens paviršiuje, kokie galingi smūgiai, šuoliai su pačiuptu masalu, kova galingoje srovėje... Nepakartojamos emocijos, adrenalinas,- tai viskas ko reikia kad žūklę būtų galima pavadinti vykusia. O jei dar ūsorius, tuomet iš vis žūklės džiaugsmas liejasi per kraštus.


 

 

 

 

 

 

 

 


Pradžia seklumose atrodė daug žadanti. Tai meknė, tai šapalas ar salatis, bet tai truko trumpai. Lygis po truputi vis krito, darėsi vis geresnis priėjimas prie seklumų, bet kibimas su kiekviena diena tik prastėjo. Neveikė daugelis gerai užsirekomnadavusių kitais metais masalų, o galiausiai įsitikinau kad seklumose iš vis nelabai kas lankosi. Neina į jas žuvis, aplenkia, tad ir smagių žūklių seklumose pasitaiko vis mažiau. Keista pasirodė, kad seklumose šiais metais buvo pagauta nemažai lydekų ir dar keisčiau kad ant mikro masalų pačioje stipriausioje srovėje vos metro gyliuose buvo pagautas ne vienas padorus karšis.

 

 

 

 

 

 

 


Seklumos su kiekviena diena tuštėjo, nors taip norėjosi kad taip nebūtų. Mėginau lankytis ir kitose savo apylinkių vietose, eksperimentavau masalais iki absurdo, ieškojau kitokių pravedimo būdų, prisipirkau netgi "valgomų" silikoninių masalų, bet deje.... Ne masaluose, ne pravedimuose ar mano sugalvotose surišimo sistemėlėse bėda. Jaučiau kad ne tuo keliu einu ir nieko neišrasiu. Jei žuvis nesilanko seklumose, jei nesilanko iš vis įprastinėse spiningavimo vietose, tai net auksiniai masalai nieko nepakeis.
Nesinorėjo susitiakyti su "praleimėjimu". Puoliau į kitą kraštutinumą. Nuo lengvų mikro masalų prie sunkių. Jau pavasario pabaigoje kilo įtarimų kad mano apylinkėse vėl atsiranda starkių. Daug kartų mėginau tuščiai, kol galiausiai ledus pralaužiau.

 

 

 

 

 


Galiu tik tiek pasakyti. Metai labai keisti, labai įvairūs žūklės prasme, bet gana skurdųs. Įvairųs ta prasme kad pagauta sąlyginai mažai šapalų, bet daug daugiau meknių, kad spiningu ant mikro masalų pagauta gan daug karšių kurių net keletą metų nelabai buvo mano apylinkėse ir galiausiai starkiai kuriuos jau pamiršau kaip gyvai atrodo.
Bet visko pagauta tik epizodiškai ir neretai atsiradus laiko žvejybai net nežinodavau, kur važiuoti, kokius įrankius pasiimti, į kokias žuvis taikyti. Nebuvo jokios sistemos, viskas padrika ir beveik kiekviena žūklė,- tai nauja paieška, bandymai ir tt.
Nepamenu o gal net nebuvo mano patirtyje tokių metų. Negaliu skūstis kad jie visiškai prasti. Daugelis juk dar labiau skundžiasi prastais laimikiais net nebūtinai iš nemuno. Pagavau pakankamai kad žūklė stuteiktų tą malonumą dėl kurio aš mukrsau kaip katinas per lietų ar vėja prie vandens, bet šie metai buvo sunkūs ta prasme, kad nebuvo lengva iš vis kažką pagauti. reikėjo daug daugiau pastangų, daug daugiau ekperimentuoti ar iš vis išradinėti dviratį, nes jei to nebūčiau dares, tai džiaugčiausi tik pavaarinėmis aukšlėmis.
Beliko ruduo, kuris niekados man nebuvo dosnus. Trūksta ir laiko, trumpos dienos, darbai reikalai, bet gal dar lydekaitėms pakrapštinėsiu dantų bliombas su kabliukais.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 




Smagu prisiminti, daug gražių akimirkų buvo, įvairių kaip nei vienais metais žuvų šiemet pagauta, bet mažai ko išmokta. Sako kad kiekviena nesėkminga žūklė kažko žveją išmokina. Nežinau,- gal, bet man atrodo kad šiais metais nieko neišmokau, nebent tik tai, kad jokių taisyklių žūklėje nėra. Šiandieną taip, ryt jau kitaip. Tai kas buvo vakar nebūtinai bus rytoj ir tt.Viskam pasiruošti neįmanoma, bet kartais susiruošus į žūklę, reikia numatyti ir tai ko gal visai nesitikiu. šią taisyklę manau ir išmokau šiais metais.

Dar daug visko liko už "kadro" daug dar gražių foto, gražių laimikių, smagių susitikimų su bičiuliais, bendros žvejybos išvykos ir tt. Visko juk nesurašysiu į vieną komentarą, bet to ir nereikia. Šia rašleva tik norėjau turėdamas laiko nors trumpai pažvelgti į besibaigiantį šių metų sezoną, savo akimis koks jis man pasirodė.
Gerų visiems laimikių, smagių žūklės akimirkų ir gausaus adrenalino dozių. 

 

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Prisijungimo meniu

Pagrindinis meniu

Paskutinės žinutės

Susitikimų akimirkos

Atsitiktinis video

SEKITE MUS

UŽSISAKYTI NAUJIENAS

ORAI LIETUVOJE

Orai Vilniuje Orai Kaune Orai Klaipėdoje Orai Panevėžyje Orai Šiauliuose Orai Kėdainiuose

 

MES FACEBOOK'E

Template Settings
Select color sample for all parameters
Red Green Blue Gray
Background Color
Text Color
Google Font
Body Font-size
Body Font-family
Scroll to top