Va, brač, pasirodo ne vien mes su Aručiu atpylėm kerzavus du metus...

Na, nepykit, kad šv. Valentino dieną į vasario 23 perkėlėm. Jaučiu CA armijoj yra ir daugiau čia dalyvių, atidavusių savo jaunas dieneles. Žinoma, ne visiems noris tuos metus prisimint...

Man tik po daugel metų pavyko tuos laikus atsiverst. Vyriškumo mokykla visgi per brangia kaina normaliam žmogui ten gyvenimo dėsnius skiepydavo. Na, jei kokiam plevėsai, kai iki kalėjimo netoli, kai šnapse skęsta kasdien, tai tokiems armija išsigelbėjimas, o normaliam ten naudos ne tiek jau daug. Gal laisvę pradedi kitaip vertinti, tėvus gerbt...Savotiškas kalėjimas, tik žinai, kad sėdi nei už ką ir laisvė ne po 10 metų. Lietuviška tarnyba tikrai kaip Zagas sako - kurortas pagal CA. Vien atstumai nuo namų ką reiškė...Nu atkentėjom tą laiką, sukomės kaip mokėjom, kad žmogumi išlikt, nors buvo visko, ypač pirmus tarnybos metus. Šiaip galiu tvirtai pasakyt, kad lietuvius armijoj gerbė. Visi geriausi postai pareigos buvo lietuvių užimtos. Mumis pasitikėjo, nes mūsų žmonės buvo pareigingi, išradingi ir tikrai protingi. Dembeliai išėjo...likau vienas. Galvoju, nu, dabar tai prasidės...

Buvau jau ryšininku ir bataliono paštininku, o pastarasis postas net aršiausius nuramindavo, nes siuntiniai per mane, o ten vodkė ir kiti nelegalūs dalykai ėjo. Norom nenorom seniai į "draugus" įsirašydavo. Man buvo keista, lyg galėjau jiems neduot - būt jėga paėmę ir dar į kuprą gaut nesunku, bet tabu - počta

Na, ant savo kupros jiems ir laiškus nešdavau, kur bebūtų trasoj, ar kur taške, laiškai ir siuntiniai niekad nedingdavo. Gal užtai ir gerbė...Man nebuvo gėda, kad esu lietuvis, nors metus batalione buvau tik vienas, kitas - trasoje. Ruskai variau geriau nei lietuviškai...tai mat kaip likimas žmogui kartais gyvenimą sudėlioja. Kita vertus, prisimenu juk ne todėl, kad nostalgija BAM'ui, o todėl, kad tai buvo jaunystė...kur buvom jauni ir gražūs...o dabar tik...

žinoma gražūs.