Beveik kiekvienas turintis tvenkinį puikiai žino ką reiškia oro trūkumas žuvims žiemą, ir kokie nuostoliai būna pavasarį jeigu žiemą nekertamos eketės, nevalomas sniegas nuo ledo, nedarmas vandens perpylimas iš eketės į eketę ir panašiai. Bet visa tai atima daug laiko ir yra pakankamai nemažas vargas ypač jeigu spigina kokie -20 C

Su aeracijos sistema viskas paprasčiau: reikia orapūtės, žarnos ir difuzoriaus - pajungiai per žiemą ir pamiršai apie dusimą, nes veikiant oraputei tvenkinyje susidaro neužšalanti eketė.
Deguonies stygius gresia visiems tvenkiniams (priklausomai nuo šalčio ir ledo bei sniego storio) ir ypač negiliems, kuriuose pirmiausia sunaudojamas deguonis tiek kvėpuojant faunai, tiek vykstant oraganikos yrimui (augalijos puvimas ir pan ..).
Aišku, ištvermingiausios yra karpinės žuvys - karosai, lynai, karpiai ir pan, jautrios deguonies stygiui - upėtakiai, ešeriai, lydekos. Apie aeracijos reikalingumą dažniausiai visi kalba žiemą arba pavasarį - t.y. tada kai jau yra pats dusimas, arba kai matosi jo rezultatas

Aeracines sistemas daugelis bando konstruotis patys, aišku tai įmanoma, bet reikia žinoti tam tikrus niuansus. Pastebėjau vieną dalyką, kad tie žmonės kurie išleidžia daugiau pinigų įžuvinimui, labiau pasirūpina ir žuvų gyvenimu žiemą, o nepalieka "ai kaip nors peržiemos" arba "iškirsiu pora ekečių ir bus gerai" kas ne visada gelbėja.