Nuo pat ryto kepinusi saulė užsilipo į aukštybes ir neketino sustoti. Danguje – jokio debesėlio, darosi nesmagu jos glėbyje. Oras, rodosi, net virpa nuo karščio, o iš Nemuno seklumų iškišę savo kupras akmenys visi it vienas pabalę nuo saulės teroro.

Padėties negelbėja ir silpnas vėjelis, negana to, kaip tyčia pakrantėje nėra padoraus pavėsio. Tokią dieną reikėtų mirkti vandenyje, o ne stypsoti jo prieangy su meškerykočiu. Švysteliu dugninę kuo toliau, įstatau kotą tarp akmenų ir mintiju, jog ilgai taip neiškęsiu – ir kodėl nusprendžiau aušrą sutikti lovoje, o žvejybon išsiruošti tik įdienojus? Koks velnias nešė į šią karščiu alsuojančią peklą? Taip bevograujant, staiga dugninės viršūnė atsipalaiduoja, vėl persilenkia ir tučtuojau pradeda groti pasiutpolkę, lupdama meškerykotį iš akmenų tarpo. Kertu kiek turiu sveikatos – aname gale jaučiu kliuvinį, kuris netrukus pajuda iš vietos prieš srovę. Akimirksniu suprantu, jog reikalų turiu su jo didenybe Ūsoriumi. Kančios karštyje nenuėjo perniek, kadangi būtent dėl pasimatymo su šia žuvimi atkeliavau prie Nemuno.

Menu laikus, kai skaičiavau kokią dvyliktą-keturioliktą vasarą. Netoli namų iš paslaptingo betoninio tunelio į Nemuną įtekėjo vienu rimtu šuoliu įveikiamas šaltas upeliukas. Tunelis kažkodėl labai patiko uodams trūkliams, kurie jo glūdumoje dėdavo savo lervukes. Kartas nuo karto upeliukas išplaudavo tas lervas, kurias pasėmę su samteliu panaudodavome aukšlių ir kuojų žūklėje. Žymiai didesniais kiekiais lervos upeliuke pasirodydavo po rimtesnio lietaus. Nereikia turbūt nei sakyti, jog šis upeliukas buvo didelė trauka tiek žuvims, tiek žvejams. Po lietaus nebūdavo kur nosį įkišti – šitiek vyrų susirinkdavo. Pagrindinė žuvis – kuoja, šapalas, neretai atplaukdavo ir karšis. Kartą po tokio didelio lietaus mačiau, kaip žvejų tarpe labai gerbiamas vietinis žvejys po labai ilgos kovos ištraukė ne tokį jau ir didelį ir mano akims neatpažįstamą žuvelioką. Po to iškart pakirto dar kažką rimto, išgirdau žodžius „Vėl ūsas“ ir supratau, kuo vardu buvo pirm

oji žuvis. Antrasis ūsuotis turbūt buvo rimtesnis – po neilgos kovos smarkiai trūktelėjo meškerę su visu žveju link vandens, šis nespėjo žuviai duoti valo, tad kovos baigtis gavosi sausumos gyventojo nenaudai - sulaužyta žvejo ritele bei nemaža valo atsarga burnoje, nuplaukusia kartu su ūsoriumi į gelmes. Žvejys nepatenkintas, kažką burbėdamas po nosimi, iškrito pusvalandžiui iš žūklės. Tik pasitaisė meškerykotį, pirmas metimas – ir vėl kibimas, kirtimas, kelių minučių kova ir... Šįkart laimikis, lydimas nelabai gražių žodžių, atminimui nusinešė kabliuką. Jau tada supratau: jeigu net šis puikus žvejys nelabai sugeba ją įveikti - tai yra neeilinė žuvis.

Šis straipsnelis – apie tai, kaip aš gaudau ūsorius Nemuno aukštupyje mūsų laikais dugnine meškere. Dabar jų gaudymo sezonas kaip ir pasibaigęs, gali pakliūti tik atsitiktinis laimikis, tad galima ramiai viską sudėlioti ant balto lapo. Pastaraisiai metais pastebiu labai liūdną dalyką: kuo toliau – tuo sunkiau šią žuvį pasikinkyti. Šiemet rezultatai buvo vieni prasčiausių per kokius 10 metų, tačiau, kita vertus, vanduo visą vasarą buvo labai aukštas, kas nėra patogu gaudant šias žuvis. Tikiuosi, jog tai joms išėjo į naudą ir sėkmingai išnerš daug ikrelių. Mano nuomone, ūsorių yra labai smarkiai sumažėję dėl besaikio brakonieriavimo. Niekšai „elektrikai“ savo laiku pasidarbavo iš peties – neapsiverčia liežuvis jų žmonėmis pavadinti... Atsistatyti ūsorių populiacijai sunku dėl to, jog tai – labai lėtai augančios žuvys. Nors išleidžia gana daug ikrelių, tačiau kol pasiekia gaudomą dydį – praeina ne vieneri metai. Viskam reikia laiko – susigrąžins ir ši puiki žuvis savo prarastas pozicijas, reikia tik pažaboti brakonieriavimą ir būti supratingiems žvejams-mėgėjams...

Pagauti ūsorių galima kone visą atviro vandens sezoną, tačiau lengviausia – rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais. Pagrindinė priežastis – paprastai tuo metu Nemune vandens lygis būna žemiausias, tad lengviau pasiekti ir jų buveines. Šios, beje, nesikeičia metai iš metų – ūsoriai lieka ištikimi savo pamėgtoms vietoms. Senoliams pasitraukus, jų vietas užima jaunėliai ir taip tęsiasi vietos „okupacija“ iš kartos į kartą.

Ūsorius mėgsta akmenuotą, kietą dugną ir stiprią srovę. Dažniausiai šias sąlygas atitinka upės vidurys. Jeigu pagal srovės raibuliavimą matyti, jog viduryje yra sekluma, akmenynai bei stambūs rieduliai – tikimybė, jog šiose vietose šeimininkauja jo didenybė ūsas, yra labai reali. Tipiškos jų gaudymo vietos atrodo taip:

Upės vidurį pasiekti ne taip jau lengva. Esu matęs, kaip ūsorius gaudo šilto ir šalto matę vietiniai meškeriotojai.

Jie žūklėje naudoja trumpus, rusiškus spiningus, darytus iš aliuminio ar kažkokio panašaus metalo su pritvirtintomis beinercinėmis ritėmis. Kadangi su tokiomis meškerėmis nuo kranto ūso nelabai pasieksi – meškeriotojas brenda į vandenį kiek gali, dažniausiai - iki juosmens. Nemunas pas mus vasarą nėra labai gilus, tad kur yra seklumos – galima nubristi kone iki vidurio. Valą naudoja bent 0,40 mm storio, svarelis – šaukšte išlydytas švinas, ant didelio kabliuko dėdavo mailių, naktinį slieką ar pan. Nepaisant gremėzdiškos įrangos, ūsorių tikrai pagaudavo.

Braidymas man ne prie dūšios, tad renkuosi žūklę nuo kranto. Kadangi sąlygos gaudymui, kaip jau supratote, tikrai neeilinės, tad žūklėje reikalinga ir atitinkama įranga. Patogiausia - tvirta dugninė meškerė, pageidautina – kuo ilgesnė, kad pavyktų masalą užmesti ir išlaikyti kuo toliau nuo kranto. Pats naudoju 3,90 - 4,20 m ilgio angliškąsias dugnines meškeres, skirtas gaudymui su šėryklėlėmis (feeder‘ius). Išmetimo svoris – virš 100 g, arba, jeigu nerašo gramų – „Heavy“ tipo. Meškerykotį žvejojant reikia stengtis pastatyti kuo statesniu kampu upei – srovė mažiau veiks valą ir svarelis ne taip smarkiai keliaus pasroviui:

Ritė turi būti didelės talpos, kad pavyktų atlikti tolimus metimus, su patikimai veikiančiu stabdžio mechanizmu. Pagrindinį valą naudoju karpinį 0,30 mm, pavadėlį – 0,25 mm. Nesibaiminkite dėl storio – ūsoriaus tai tikrai nebaido, o visus valo apimties privalumus suprasite pakirtę žuvį ar kai svarelis eilinį kartą užstrigs dugne.

Svarelius naudoju atsižvelgdamas į situaciją – kai kur užtenka ir 2 uncijų, o kai kur prireikia visų 5. Sistema labai paprasta: kabliukas - ilgas pavadėlis (50 - 70 cm ilgio) – tvirtas suktukas - svarelio atmušėjas (nebūtinas) - slankiojantis svarelis - pagrindinis valas. Svarelio forma – plokščia, toks gerai stringa dugne. Šiemet išbandžiau ir kiek kitokią sistemą – svarelį rišau ant atskiro pavadėlio, tuomet jau naudojau apvalius svarelius. Didelio skirtumo nepastebėjau. Esmė – jog pavadėlis turi būti ilgas, tuomet masalas retai pasislėps už kliuvinių. Svarelių ir kabliukų į žūklę pasiimkite negailėdami, nes tikrai bus nuostolių.

Ūsorių žūklę paprastai pradedu balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje. Masalui nuo pat balandžio pabaigos iki pirmojo rimto rudeninio vandens lygio pakilimo naudoju laumžirgio lervas.

Jų prisiieškau pakrantėse sietelio su smulkiomis akimis pagalba. Sietelio kraštą atremiu į dugną ir delno šonu kabinu paviršinį dugno sluoksnį, stumdamas jį į sietelį. Telieka praskalauti vandenyje - lervos lieka sietelyje. Darbas ne iš lengvųjų, tačiau per eilę metų jau kone iš pakrantės vaizdo ar pirmo dugno sluoksnio grybšnio daugmaž suprantu, verta ten ilgiau kapstytis ar ne. Kabliukas šiam masalui turi būti tvirtas, šiek tiek ilgėlesniu koteliu, apie 4-6 nr., tamsus. Laumžirgio lervą ant kabliuko mauti reikia pradedant ties galva, o smaigalį iškišant per apatinėje kūno dalyje esančią uodegėlę.

Dar labai geras masalas yra mūsiškai klaidingai vadinamos „trandės“ arba „pindrakai“.

Abu pavadinimai yra klaidingi. „Trandimi“ vadinti netikslu todėl, kad šiuo žodžiu paprastai apibūdinama kinivarpa. „Pindrakas“ – panašu, kad tai yra iš lenkų kalbos atkeliavęs svetimkūnis, kuris reiškia kažką panašaus į kelmagraužį. Iš tiesų žvejai naudoja Tipulidae šeimos ilgakojo uodo lervas, iš kurių išsirita visiems matytas didelis, ilgakojis uodas. Trūkumas tas, jog jos užauga iki normalaus dydžio tik rudens pradžioje - viduryje. Vasarą būna gan smulkios, ant kabliuko reikėtų verti ne 2 ir ne 4, kaip rudenį, o gerokai daugiau. Rudeniop jos užauga iki solidaus 4 cm dydžio. Ieškoti reikia šaltiniuose, po lapais, sąvartomis, šaltiniuotuose skardžiuose. Nedidelis sodo gėlėms skirtas rankinis grėbliukas labai padeda šiame reikale :) Gaudant ilgakojo uodo lerva patartina, jog ant tvirto, apie 4-6 nr. kabliuko kotelio būtų užkarpėlės – taip lervos tvirčiau laikosi, ne taip greitai nusimauna skalaujamos stiprios srovės.

Ūsorius galima suvilioti daugybe masalų – žirniu, kukurūzu, naktiniais ir paprastais sliekais, varlyte, žuvyte ir pan. Tai yra visaėdė žuvis. Tačiau pirmenybę visgi teikiu aukščiau paminėtiems masalams vien todėl, kad jų netampo smulkmė. Jeigu šiais masalais domisi žuvis – tai nebus kažkokia neūžauga. Dažnas laimikis masalui naudojant laumžirgio lervą yra šapalas – jie taipogi mėgsta pasmaguriauti šiais miniatiūri

niais „krokodilais“.

Ūsorių žūklėje paros laikas ir oras nėra svarbus – tai dar viena priežastis, kodėl mėgstu jų žūklę. Nesvarbu, ar saulė plieskia, ar lietus lija, rytas, vakaras ar naktis – ūsorių gali sugauti bet kada. Visgi šiek tiek geriau kimba, ko gero, rytais ir vakarais. Žvejyba šiuo paros metu turi dar vieną privalumą – prieš pat saulės patekėjimą ar sutemoms apgaubiant upę, ūsuočiai mėgsta įkvėpti oro. Pats tikriausias garantas, jog žūklės vietoje galima pagauti ūsorių – jo paties pasirodymas ant upės „stogo“. Šiltomis vasaros dienomis ir ypač rytais bei vakarais šios žuvys nevengia pasirodyti vandens paviršiuje, ypač kai būna žemas vandens lygis. Kažkur esu skaitęs, jog tokiu būdu jos neva pasižymi savo maitinimosi plotą – iššoka „valgyklos“ priekyje ir pabaigoje. Kiek tame teisybės – nežinau, tačiau ūsorių žūklėje stengiuosi visada stebėti visą upę kiek užmato akys – galbūt jie kur nors aukščiau ar žemiau dūksta? Mažesnieji paprastai visu kūnu iššoka virš vandens, vyresnėliai – parodo tik nugarą. Užmačius ūsorių, galima tuoj pat ten švystelėti masalą – esu porakart taip suviliojęs ūsuotį, kai griebė masalą praėjus vos kelioms sekundėms po jo nukritimo į vandenį. Gaunasi vos ne gaudymas spiningu ar musele :)

Gaudymo vieta, kaip jau minėjau, yra seklumos. Yra keletas niuansų, kur geriausia pateikti masalą.

Visada patikrinkite seklumos pradžią. Tarkime, kažkokia upės atkarpa yra vienalytė, be jokių įdomių seklumų, riedulių ir pan. Atkarpos pabaigoje yra sekluma, einanti nuo pat kranto kone iki vidurio (savotiška natūraliai susidariusi damba). Tokioje vietoje masalą reikia pateikti ne tik seklumoje, tačiau būtinai pabandykite ir prieš pat ją, t.y. kur baigiasi rami atkarpa ir dugnas pradeda seklėti. Tokiose vietose labai mėgsta lankytis tiek ūsoriai, tiek šapalai. Sekanti tokioje vietoje potenciali vieta – ant seklumos nuolaidos į vagą, gilesniajame jos šlaite.

Jeigu sekluma prasideda ne nuo kranto, o yra upės viduryje – tuomet produktyvios vietos yra per visą jos ruožą. Pabandykite tiek priekyje, tiek viduryje, tiek pabaigoje. Po kažkiek žūklių įgysite šeštąjį jausmą ir bus lengviau atsirinkti potencialias kibimo vieteles.

Šios žuvies suviliojimas ir pakirtimas tikrai negarantuoja, jog laimikis atsidurs krante. Ūsas užsispyręs keliauja prieš srovę, lenda po akmenimis, sėda ant dugno, vėl ir vėl daro spurtą nuo kranto link gelmės – plikom rankom taip lengvai nepaimsi. Labai retai, tačiau kartais pasitaiko, jog pasikerta už peleko – tada tai laikykis... Kartą 2,3 kg ūsorių, pakirstą už apatinio peleko, traukiau apie pusvalandį. Ypač pavojingi žuvies palindimai po akmenimis ir įvairiais kliuviniais - ūsas mėgsta iškrėsti ir tokius pokštus. Dažnai nepatyręs meškeriotojas neišlaukia, kol ūsuotis apsiramins ir išlįs iš ten – bando lupti per jėgą, kas baigiasi žvejo pralaimėjimu. Prieš imantis tokių kardinalių priemonių, galima per įtemptą valą paskambinti pirštais – savotiška muzika, kuri pasiekia „klausytoją“ aname gale ir padeda jam išsijudinti. Kai kurie meškeriotojai elgiasi dar kitaip – mėto akmenis į menamą nusėdimo ant dugno vietą. Sako, jog kartais šie būdai veikia. Pats imuosi laukimo taktikos, jeigu ji nepadeda – tuomet jau viską iš eilės :)

Rodos, viskas tvarkoje, ūsorius netoli kranto, sėkmingai išvengėte įvairių kliuvinių, jau tuoj, tuoj laimikis bus ranka pasiekiamas ir pergalė – jūsų rankose. Labai klaidingas įvaizdis: paprastai palei pat krantą ūsas, gavęs oro, nevirsta kaip koks karšėkas ant šono – jis dar kelis kartus su dideliu nirtuliu tikrai pabandys spurtuoti atgal į srovę. Jeigu būsite tam nepasiruošę (užveržę stabdį, atpalaidavę valą, netinkamai laikydami meškerę ir pan.) – kova gali baigtis ne jūsų pergale.

Suvilioti šią žuvį, pajausti jos jėgą, ištraukti (arba ne) ir ypač paleisti atgalios yra kažkas tokio, ką norisi vėl ir vėl iš naujo patirti. Žinau, jog ir kitais metais kaip ir kasmet kapstysiuosi dumble ir šaltiniuose, rinkdamas neaiškius sutvėrimus; kaip ir kasmet – vakarais akimis glostysiu upės paviršių, ieškodamas jame galbūt pasirodysiančios auksinės su raudonu atspalviu nugaros arba auksu tviskančio raumeningos torpedos, iššokančios virš vandens; kaip ir kasmet lauksiu staigiai trūkčiojančios viršūnės bei nuostabios ritės stabdžio muzikos; kaip ir kasmet jausiu trigubai greičiau nei įprastai tvinksinčią širdį, kai jį pakirsiu, trauksiu ir didžiulę palaimą – kai paleisiu atgalios... Man tai yra liga. Linkiu nesusirgti :)

Video: