• R1
  • R2
  • R3
  • R4

Skaitomiausi straipsniai

Kažkada manęs paklausė: Kodėl einu žvejoti, kodėl net lietui lyjant  stypsau  prie Nemuno. Žuvies juk galima nusipirkti parduotuvėje, nereiktų tuomet išleisti pinigų žūklės įrankiams, aprangai ir galiausiai, nešvaistyti savo brangaus laiko.

Daug metų  jau praėjo, kai buvo užduotas šis klausimas, bet tikslaus atsakymo į šį filosofinį klausimą neturiu net šiandieną   Norisi tik pasidalinti mintimis, kas žūklė yra man, o gal būt ir daugeliui kitų  meškerės brolių, kurie net pliaupiant smarkiam lietui ar siaučiant pūgai, tyko savo gyvenimo laimikio...Žadintuvo nemaloni muzika išverčia iš lovos. Atrodo dar miegoti ir miegoti, bet žvilgteliu pro langą. Brėkšta. Tamsoje pro langą vos įžiūriu netoliese stūksančių  medžių viršūnes. Jos nejuda. Mielai dar valandėlę  kitą pasivartyčiau lovoje. Dar kartą žvilgteliu pro langą. Ne,- miegoti būtų nuodėmė.Šoku kaip įgeltas iš lovos, apgraibomis apsirengiu ir išpuolu laukan. Oras šiltas, danguje dar mirga paskutinės šios nakties žvaigždės. Rytuose dangus jau puošiasi raudonu atspalviu, o kažkur netoliese jau kalbasi pirmieji nubudę lakštingaliukai. Kiemo žolė, kaip perlais išpuoštas rasomis  kilimas, byloja, kad laukia graži saulėta diena. Aplinkui  visiška ramybė. Kaimynai dar saldžiai pučia į akį, tik jų gaidys  jau kelintą kartą it žadintuvas dar ir dar kartą skelbia naujos dienos pradžią.

Nemuno lankos  kaip visada slepiasi po rūko patalais. Vakarų kryptimi nuo aukšto šlaito atsiveria nepakartojamo grožio peizažas. Vienas paskui kitą sekantys Nemuno vingiai matomi net už dešimties kilometrų ir viskas lyg pasakoje skendi rūko debesyse. Ten  kur Nemunas daro pirmąjį vingį,  per lanką į jį įsilieja  nedidelis upokšnis. Jų santakoje jau ne pirmas rytas praleidžiu pačias gražiausias, auštančios dienos valandas. Šio rytmečio tikslas taip pat  ši santaka, bet dar ir dar kartą nužvelgiu visą nuo aukšto šlaito atsivėrusį peizažą. Kaip norėčiau, kad šį nepakartojamą grožį galėtų pamatyti visi. Juk dauguma dar saldžiai miega ir niekados to nepamatys. Kiek jie daug praranda, matydami tik savo kasdienybės rutiną ir pramiegodami daugiau kaip  tračią dalį savo gyvenimo.

Takelis vedantis į pakalnę labai status ir siauras. Vietomis jo net nesimato, per aukštą žolę. Besileisdamas žemyn, nuo rasotos  žolės jau iki kelių šlapias, bet tai lyg šaltas rytinis masažas mano kojoms, kuris galutinai išbudina. Pasiekus Nemuno lanką, panyru į tirštą rūką. Per lanką einą keliukas, kuriuo paskubomis žingsniuodamas artinuosi prie upokšnio į Nemuną, santakos. Staiga nuo stipraus ir čaižaus garso net krūpteliu ir stabteliu. Kažkur po rūko uždanga paslėptoje lankoje suriaumoja  stirninas.  Dar būdamas vaikas, ne kartą esu išsigandęs ir netgi kažkada  pasukau atgal pabūgęs susidurti su nežinomu laukiniu žvėrių. Tada dar nežinojau, kad tas garsas priklauso stirninui, kuris tikriausiai pajutęs mane, įspėja apie pavojų  besiganančius, lankos pievose, savo gentainius. Dabar žinau, todėl netikėto garso užkluptas tik  stabteliu ir lyg pasisveikindamas, mintyse ištariu sveikas, sveikas...

Švinta. Lyg nenorėdamas paleisti iš savo gniaužtų rūkas ištirpdo paskutinius Nemuno pakrančių kontūrus ir toje baltoje rūko pūgoje ieškau tako, kuriu turiu išsukti iš keliuko link vandens. Štai,- radau.Takelis vos žymus ir tik mano vieno numintas, tad vėl prisilaikydamas jo kontūrų brendu per aukšta žolę, kuri dar kartą prausia mane rytmetine rasa jau iki pat juosmens. Pasiekiu pakrantę.  Netoli nuo manęs iš pakrantės pakyla trys dideli paukščiai. Per rūką neįžiūriu, bet spėju kad tai galėjo būti gervės.

Dar apie šimtą metrų reikia nužingsniuoti Nemuno pakrante iki upokšnio žiočių. Visada mane žavi pasivaikščiojimas Nemuno pakrante kai dar tik švinta. Tuo paros metu dauguma žuvų laikosi visai arti kranto, o kai kurios, visai pakraščiuose, todėl palengva žingsniuodamas jas išbaidai ir gali pamatyti, kas per naktį čia buvo apsistojąs. Kartais pasibaido karšių būrelis, kartais šapaliukai, kuojos. Kaip ir kitais rytais iš gilokos duobės už akmens visai pakraštyje išsibaido gal dešimt didelių žuvų. Spėju tik ratilus pamatyti ir nutolstančias dideles, neriančių žuvų sukeltas  bangas. Trumpam stabteliu. Ten toliau už pakraštyje stūksančio žolių kupsto spėju akimis pamatyti stambų nugarini peleką. Sustingstu. Po  akimirkos vėl ir vėl. Pradedu be garso sėlinti artyn, kad geriau įžiūrėti kas tų pelekų šeimininkai. Prieinu visai arti. Matau kaip nemažos žuvys išplaukia visai į pakraštį, net matosi jų nugaros, paskui apsisuka ir vėl grįžta į gelmę. Nejau taip ir nepavyks pamatyti kokios tai žuvys. Sustingstu. Vėl matau kaip artinasi būrelis bangelių prie žolių kupsto.Pradeda linguoti aukšti žolių stiebai, aplink jas juda visas vanduo. Ir štai,- pagaliau pamačiau. Viena žuvis įsibrovusi į žolių kupsto vidurį pavirsta ant šono, pasirodo visu savo grožiu ir stipriai plakdama uodega pradingsta. Tai kilograminiai  karosai. Anksčiau jų Nemune nepasitaikydavo nei pagauti nei matyti, o dabar jau dažnai susiduriu su šiomis žuvimis. Žolių kupstas vandenyje, joms tikriausiai gera nerštavietė ir sprendžiant iš jų elgesio, jos čia neršia. Iš kart galvoje pradeda suktis mintys kaip sekantį ryta jau eisiu pasiruošęs karosų žūklei.

Iki upokšnio žiočių belieka gal dvidešimt metrų kai vėl stabteliu. Jau ne pirmas rytas kai iš upelio seklios deltos, mano pasirodymas, išbaido visa būrį taip pat nemažų žuvų, tačiau kaip visada, niekada nepasiseka pamatyti, kokie Nemuno  žuvų atstovai mėgsta po nakties ten lankytis. Pradedu sėlinti lyg tigras prie savo aukos. Taip,- upokšnio žiotys net knibžda nuo gyvybės gausos. Žingsnelis po žingsnelio artinuose, bet staiga užverda upokšnio  žiočių vanduo ir gal pusšimtis tamsių šešėliu lyg torpedos šauna nuo seklumos į Nemuno gelmes. Vėl pažintis neįvyko.

Mano žūkląvietė iš kart už upelio žiočių. Ten pakrantėje smėliukas ir keli ant kranto išsikeroja dideli žolių kupstai ant kuriu labai patogiai lyg fotelyje galima atsisėsti. Pasiraitoju nuo rasos permirkusias kelnes ir basomis brendu per upokšnio žiotis kurios dar prieš akimirką virė nuo žuvelių gausos. Upelio vanduo šaltas, skaidrus ir tai lyg dar vienas gamtinis dušas ir atgaiva, neseniai iš miegų atsibudusiam mano kūnui. Pro mano kojas praneria dar keletas nedideliu kuoų, iš po paplautų karklų šaknų išsibaido ir nedidelė tikriausiai praėjusių metų neršimo, lydekaitė. Kažkur aukščiau už upokšnio vingio taip pat pasibaido kažkokia nemaža žuvis,bet ten yra gilus duburys tad net nesivarginu nubristi ir pažiūrėti.

Pagaliau aš numatytoje žūklavietėje. Pasidedu kuprinę, meškeres ir pagaliau pakeliu akis. Jau beveik šviesu, saulė jau tuoj tuoj parodys pirmuosius spindulius, tačiau rūkas vis dar slepia visą aplinką. Matau tik kito Nemuno kranto medžių viršūnes, o viskas, kas žemiau jų, skendi lyg pasakoj. Kas dabar galėtų atsakyti ko aš čia atėjau per rasotus žolynus  tokį ankstų rytą. Tikriausiai atsakytų tik tas kuris jau ne pirmą kartą laiko meškerę savo rankose.  Kaip norėčiau, kad ne vien mano akys visa tai būtų mačiusios, ne vien aš būčiau tai girdėjęs ir jautęs. Deja, dauguma vis dar miega savo šiltose lovose ir  negreitai iš jų pakils, taip prarasdami pačias gražiausias gyvenimo akimirkas. Juk atrodo  nieko stebuklingo neįvyko tik išaušo naujas rytas naujas rūkas, nauja Nemuno ramybė nauja rytmečio rasa. Bet neįvyko tik kitiems, o  man tai naujas įvykis kuris kaip ir kiekvienas toks rytas ilgam įstringa atmintyje, pažadindamas pačius geriausius jausmus. Dėl jų tikriausiai atiduočiau bet ką, kad tik vėl ir vėl būti gamtos glėbyje, kad tik vėl galėčiau tapti jos dalimi.

Pagaliau atsipeikėju nuo rytmetinės idilijos svaigulio ir pradedu ruoštis žūklei. Jaukas kruopos, masalas taip pat kruopos, todėl didelio pasiruošimo net nereikia. Sumetu keltą saujų kruopų į žūklės vietą, ištiesiu meškerę ir  pagaliau pradedu žūklę.

Taip,- parduotuvėje  be jokio vargo galima nusipirkti žuvies, bet argi dėl jos aš čia mirkstu. Tikrai ne. Ji tik  priedas prie viso rytmetinio peizažo, lyg viso šio nepakartojamo rytinio spektaklio dalis, ir lyg užpildas visai šiai gamtos grožio taurei. Skaičiuodamas vieną po kitos kuojas savo sietelyje, mintyse svarstau kur priežastis, kad mes žvejai nebijodami jokių orų, jokių sunkumų vėl ir vėl veržiamės prie vandens. Iškenčiame vėtras, liūtis, šaltį ir į nieką nekreipdami dėmesio vos grįžę į šiltus savo namus tuoj kuriame planus kaip vėl  paimti meškerę į rankas. Gerai žinau tik viena, kad žūklėje pamirštu visą kasdienybę, rutiną, nemalonumus, darbų nuovargį ir galiu tapti tos gamtos dalimi iš kurios žmogus ir kilęs. Žinau ir tai, kad vieni renkasi gyvenimą ant „asfalto“ , bet tik ne žvejas. Jo namai ne triukšminga gatvė, ne žmonių grūstis. Namuose aš jaučiasi tik tuomet kai mane  supa gamta. Eilinė kuoja keliauja iš Nemuno gelmių į mano rankas, o mintyse šmėsteli dar viena  mintis. Vos ne kiekvienas žmogus nori gyventi gražioje gamtos oazėje aplink savo namus.  Ežeras, miškas, pievos ir ramybė. Tokie gyvenamieji sklypai patys geidžiamiausi daugelio žmonių, vadinasi kiekviename iš mūsų yra pasodinta ta gamtos  artumo sėkla. Juk žmogus kilęs kaip ir visi  iš gamtos, tad ir jo tikrieji namai yra ten kur gamta. Vieniems užtenka tik sodybos prie miško, o kiti turi būti daug arčiau jos, turi susilieti su ja į vieną, todėl ir paima meškerę į rankas, nes tikriausiai niekas taip nesuartina su gamta kaip žūklė. Argi vien tik dėl žuvelių stoviu dabar įbridęs Nemune su meškere rankose. Tikrai ne. Jos ne tik leidžia matyti ir jausti gamtos artumą, bet  suteikia progą prie viso to prisiliesti. Staiga greta mano kojų vandenyje įvyksta maža drama.  Į besisukiojanti aplink mane smulkių žuvelių būrį lyg žaibas šauna praėjusių metų neršimo lydekaitė. Vandenyje lyg žiemą snaigės pažyra smulkūs žvyneliai. Kažkas aršioje išlikimo kovoje pralaimėjo kovą su savo likimu, o kažkas prailgino savo išlikimą net keletu dienų.  Lyg patvirtindamos mano mintis, žūklavietėje vandens paviršiumi pažyra, šokdamos iš vandens, aukšlės. Paskui jas iš vandens iššoka gal apie kilogramą sveriantis salatis.  Dar viena drama įvyksta tiesiog mano žūklavietėje, vos nekliudant mano plūdę. Taigi, dar kažkam likimas nulėmė pralaimėti išlikimo kovoje. Žvilgteliu į savo sietelį. Taip, - aš šį ryta išlikimo kovą taip pat laimėjau. Sietelyje keletas kilogramų  kuojų ir šapalų. Bet argi tai lygi išlikimo kova. Salatis ir lydekaitė medžioja tam, kad išgyventų, o aš. Vėl susimastau....

Taip filosofuodamas net nepastebiu kaip jau pradeda blizginti į akis nuo vandens atsispindėjusi saulė. Rūko šokis taip pat jau baigėsi . Vėl patikrinu sietelio turinį. Žuvelių daug daugiau nei tikėjausi. Tikriausiai šio ryto žūklę jau galima  baigti. Atrenku keletą didesnių žuvelių, o kitos laimingai sugrįžta pas savo gentaines dar laimėti būsimų, išlikimo kovų. Nužvelgiu Nemuną. Jis lyg  antrieji  mano namai. Tad kokia gali būti kalba apie brakonierius, apie nepasotinamus žvejus. Jie net nesuvokia, kas yra žūklė, ką man  reiškia turėti tikruosius gamtos namus savo sielai. Kur gali būti romantika brutaliai naikinant viską, kas tik gyva upėje. Jie net nežino ir nenori žinoti, kad kiekviena, net menkiausia žuvelė yra  verta pagarbos, savo kovoje dėl išlikimo ir išgyvenimo. O brakonierius ??? Kas jam rūpi ??? Nemanau, kad jis tai daro taip pat dėl išlikimo kovos, atvykęs brakonieriauti su prabangiu džipu....

Susikraunu daiktus, ir nenorėdamas skubėti dar ir dar žvalgausi po žūklavietės apylinkę. Kaip būtų gera žinoti, kad ir ryt ir už savaitės viską vėl rasčiau čia kaip palieku, kad niekas nepaliestų šios laukinės gamtos, kad vėl man prie kojų vyktų išlikimo drama ir kad būtų kam šią dramą išgyventi. Norėčiau vėl iš duburio už akmens išbaidyti būrelį didelių, bet taip ir likusių neatpažintomis, būrelį žuvų. Meldžiuosi tyliai mintyse, kad viską, ką dabar čia palieku, vėl  rasčiau ir kitais rytais, atėjęs rasotu takeliu su meškere rankose..

Pasuku namo.  Tako aukšta žolė vis dar permirkusi ryto rasomis, tad dar kartą lieku išpraustas gamtinio dušo iki pat juosmens. Turėtų būti nemalonu, bet ne man. Atgaiva pakelia nuotaiką visai dienai, suteikia energijos išblaško miego trūkumą ir su pakilia nuotaika žingsniuoju keliuku  namo.

Pakeliui vėl galvoje sukasi mintys,vėl užduodu sau klausimą. Kodėl aš čia, kokia jėga nenumaldomai išverčia mane iš lovos ir lyg ant sparnų kojos nuneša mane prie vandens. Neturiu atsakymo, neturiu ir tikriausiai niekados jo nebus. Tik šis nedidelis rytinės žūklės aprašytas epizodas iš begalės kitų epizodų gali į viską atsakyti netiesiogiai. Atsakymo nėra, nors jis lyg prieš akis, parašytas nematomomis raidėmis tarp šio teksto eilučių. Tik savo kailiu  išgyvenus pagaliau be žodžių ir paaiškinimų, pradedi suvokti kokia jėga mus traukia prie vandens su meškere rankose, tik patyrus gamtos artumą atsiranda nenumaldoma aistra ieškoti,  atrasti, eksperimentuoti, pažinti, kad dar arčiau prie tos gamtos jėgų prisiliesti. Pasidaro net nesvarbu ar esi profesionalas, ar tik pradedantis , nesvarbu  kokia tavo rankose laikoma meškerė, prabangi ar paprasta pigi  pirkta turgelyje, nes jėga mus žvejus suburianti prie vandens visiems ta pati...

Manau, kad dauguma skaitančių atras šį atsakymą ir atras jį kiekvienas savaip, tarp eilučių, bet nei vienas negalės keliais žodžiais  atsakyti, kodėl aš žvejoju.

Mylėkime gamtą, upę, ežerą ir jų gyventojus.Juk būtent jie mus suvienija ir paskatina paimti meškerę į rankas, daryti atradimus, eksperimentuoti ir pasidalinti savo patirtimis su kitais bendraminčiais. Būtent jie mus išmoko būti atidesniais gamtoje, išmoko gerbti visus jos gyventojus. Sakoma žmogus iš prigimties yra geras ir gali gyventi santarvėje su gamta, tad tokiais ir išlikime, vis bandydami atrasti atsakymą į klausimą  „ KODĖL  MES ŽVEJOJAME“.

Prisijungimo meniu

Pagrindinis meniu

Naujausi pranešmai

Susitikimų akimirkos

Atsitiktinis video

SEKITE MUS

UŽSISAKYTI NAUJIENAS

ORAI LIETUVOJE

Orai Vilniuje Orai Kaune Orai Klaipėdoje Orai Panevėžyje Orai Šiauliuose Orai Kėdainiuose

 

MES FACEBOOK'E

Template Settings
Select color sample for all parameters
Red Green Blue Gray
Background Color
Text Color
Google Font
Body Font-size
Body Font-family
Scroll to top