Kai paklausia ar šis „UL“ spiningas „geras“ karšių žūklei, labai sunku kažką konkretaus atsakyti. Neesu spiningų ekspertas- žinovas ir net nežinau, kas slepiasi po „UL“ spiningo apibūdinimu,- „geras“, -  Sakė mūsų pašnekovas Audrius, kuriam šis žūklės būdas yra vienas mėgstamiausių.

Kas pastūmėjo į netradicinį spiningavimą, karšio žūklę spiningu, dirbtiniais masalais ?

           Kad atsakyti į šį klausimą, reikėtų pradėti viską nuo pačios pradžios, nuo tada kai pirmą kartą gyvenime į rankas paėmiau meškerę. Tai įvyko panašiai prieš 40 metų. Meškerė iš lazdyno, plūdelė iš plunksnos, pirmos žuvelės, - aukšlė, gružliukas, pūgšlys ir aišku pirmas žūklės džiaugsmas. Nuo tada ir prasidėjo pažintis su upe, su jos gyventojais ir žūkle. Upė tapo antruoju kiemu, antraisiais namais, atsirado kažkoks nematomas artimas ryšys ir ji per trumpą laiką tapo geriau pažįstama, negu tėviškės kiemas. Šis ryšys ilgainiui tapo gal net gyvenimo būdu. Tai buvo tik vaikystė, bet sakoma, kaip gyveni vaikystėje, tas įstringa jau visam gyvenimui. Tik būdamas prie upės jaučiausi kaip nuosavuose namuose, jaučiausi saugus ir kad supanti visuma yra neatsiejama mano dalis.

         Po kelių metų, sutiktas vienas vietinis dėdė su spiningu rankose, kuris pagamintas iš špagos ir apginkluotas „nevskaja“ rite su storu, gal 1mm valu, pamokino kaip reikia užmesti, kaip nykščiu prilaikyti ritę, kaip laikyti spiningą ir leido padaryti kelis metimus. Nepadariau „barzdos“ ir pirmu ar antru metimu jo nuostabai, man kažkas užkibo. Nepasakosiu kaip ji buvo ištraukta, bet tai buvo pirmoji mano sugauta apie kilogramo lydekaitė, svetimu spiningu. Tada ir persivertė kažkas viduje. Viskas,- noriu spiningauti. Deja, tai nebuvo tie laikai kai pilnos parduotuvės prikrautos spiningų. Nebuvo nieko, gal tik valo ir kokią blizgę su bukais kabliukais galėjai nusipirkti, todėl pirmieji spiningavimo įrankiai buvo net labai primityvūs, tačiau lydekos neatsispirdavo pagundai ir vis giliau klampino mane į spiningavimo „liūną“. Po kelių metų, gimtadienio proga gavau tikrą, tų laikų metalinį spiningą. Tai buvo jau meno šedevras prieš savos gamybos metalinius „kuolus“. Lydekos lipo į krantą beveik kiekvienoje žvejyboje, o plūdinė meškerė vis dažniau likdavo be darbo. Per dešimtį metų, spiningavimas labai giliai įleido šaknis manyje, patobulėjo įrankiai, atsirado patirtis, kuri neretai pagelbėdavo per „nekibadienius“ tačiau atsirado noras pagauti ne vien tik lydeką. Pirmas žingsnis į kitos žuvies žūklę spiningu, tapo draugo padovanotos kelios sukrės, kurias jam atsiuntė giminės iš užjūrio. Nebuvo tuo laiku dar tokių masalų Lietuvoje. Nebuvo niekas jų matęs ir daugelis tų laikų vietinių spiningautojų tik kraipydavo nepasitikėdami galvą. Kaip galima spiningu užmesti vos kelis gramus sveriančią sukrę. Pabandyk uždėti priekyje švino, kad bent kiek užmestum,- tokiais ir panašiais patarimais mane tada apipylė kiti spiningautojai. Nors daugelis jė net neįsivaizdavo, kaip tokiais masalais galima žvejoti spiningu, kai mėtomi jų svoriai prasideda gal nuo 20-30gr. Viskas gal taip ir būtų nurimę su sukrėmis, tačiau tiesiog netyčia pasisekė įsigyti pirmą beinercinę ritę. Tai buvo uždara plastmasinė ritelė su klavišu gale. Manau ne vienas vyresnės kartos žvejas turėtų jas prisiminti. Tuo laiku jau turėjau ir pirmą teleskopinę meškerę kuriai ir pirkau tą ritę, bet vietoje plųdinės sistemos, pabandžiau uždėti sukrę. Viduje nuolat kažkas kuždėjo kad tokią blizgutę turėtų griebti šapalas, salatis ir aišku ešerys su lydeka. Pirmi keli metimai,- solidus šapalas, dar keli, - vėl šapalas. Užvirė viduje adrenalinas lyg laimėjus aukso puodą. Galima, įmanoma ir puikiai kimba. Sekantis dešimtmetis prabėgo žvejojant jau vien sukrėmis. Pradžioje kol nebuvo jų pirkti, gaminausi pats, nes tam turėjau visas reikiamas priemones ir galimybes, pirkdavau tik trišakius kabliukus, vėliau jų atsirado jau ir parduotuvėse, o ypač kibios buvo „šelmis“ sukrės. Šapalų tuo metu buvo labai gausiai ir per sezoną pasigaudo ne vienas šimtas. Tada ir atsirado supratimas, kad nebųtina viską nešti namo, kad galima dalį, ar visą sugautą žuvį ir sėkmingai paleisti, nes jos tiesiog buvo pagaunama per daug. Spiningas su sunkiomis blizgėmis ir „nevskaja“ rite taip ir liko nenaudojamas, kurį vėliau be jokio gailesčio padovanojau savo draugui. Taip prabėgo vėl apie dešimt metų, kol vieną kartą Kaune prie „Aguona“ prekybos centro, esančioje žvejų parduotuvėje nepamačiau silikoninių masalų. Tada tai buvo visiška naujovė. Pardavėjas paaiškino, kad be šios guminės žuvelės imitacijos, dar reikia pirkti ir galvakablį ir net parodė kaip užverti guminuką ant kabliuko. Nusipirkau, pamėginau ir pagavau. Kibo puikiai. Taip prasidėjo dar viena, nauja spiningavimo era. Sukrės vis rečiau pasiekdavo vandenį, o giminukai dovanodavo vis naujus ir naujus solidžius laimikius. Tai buvo lydekos, pirmieji mano pagauti starkiai ir kelis kartus, mažesniais guminukais, pasitaikė atsitiktiniai pagauti ūsorių. Tiesa jų buvo pasitaikę pagauti ir sukrėmis, bet dažniausiai ne kibusius o tiesiog juos atsitiktinai užkabintus. Su mažesniais guminukais, viskas buvo jau visai kitaip. Ūsoriai juos tikrai imdavo į burną, nes guminuko kabliukas atsidurdavo giliai burnos viduje. Taip prasidėjo dar viena mano spiningaivmo era.      

           Nebedomino jau jokios lydekos, jokie šapalai ar ešeriai, o visas dėmesys nukrypo į ūsorių. Žinoma nebuvo lengva su jais susitarti. Pradžioje daug buvo visiškai tuščių žvejybų ir tik po vieno beveik tuščio sezono, pagavimų skaičius po truputi augti. Atsirado ir masalų kategorija, kuri vis labiau tiko tokio tipo žuvims. Gal jau trečiais metais, po pirmų tikslingų bandymų pagauti ūsorių spiningu, pasipylė ūsuočiai lyg iš gausybės rago. Nėra didesnio pasitenkinimo žvejui, kai tavo bandymai, kuriama žūklės strategija ir technika, tavo supratimas ir net fantazija, padovanoja neįkainuojamas, kovas. Pagauti atsitiktinai, nesuteikia jokio pasitenkinimo. Tai tik laimingas atsitiktinumas, tačiau, kai pavyksta tai nuolat pakartoti sistemingai, pagaliau supranti, kad proto kova laimėta, kad sau iškeltas iššūkis įgyvendintas . Tai neįvyksta per vieną dieną, prireikia kartais net ne vienerių metų. Ūsorių žvejyboje galutinai supratau, kad tai kas kasdieniška, kas įprasta,- ne man. Visada norisi kažko naujo žūklėje, kažko, kas neįprasta kasdienybėje, kas verčia nemiegoti ant laurų, kažko ieškoti, siekti, tyrinėti, domėtis, gilintis. Visas šis procesas dar labiau suartina su gamta, sujungia su upe į vieną visumą, priverčia mastyti ir nedaryti „copy- paste“ kažką mėgdžiojant, nusižiūrint nuo kitų žvejų ar skaitant įvairiausias, tikras ir dažniausiai nelabai pagrįstas žūklės teorijas. Viską tenka atrasti ir patirti pačiam, sukurti pačiam ne tik teoriją, bet ir pagrįsti ją praktikoje, o tai nepamatuojamai didesnis žūklės malonumas, negu pagauti spiningu eilinę lydekaitę.  

           Panašiai prieš 6 metus ūsorių era taip pat baigėsi. Pasikeitė upė, vienas žuvų rūšis, pakeitė kitos, pasikeitė upės aplinka, todėl ūsorius vis rečiau ir rečiau grodavo ritės stabdžiais. Kas toliau? Lydekos, ešeriai ir kita įprastinė spiningautojo duona, liko tik pramogai, o koks naujas tikslas, ko siekti, ką tyrinėti į ką iš naujo bandyti gilintis? Atsakymas atėjo savaime.  

           Ne tik man, bet ir kitiems spiningautojams, kartas nuo karto pasitaiko užkabinti karšį. Kartais net pagauti griebus kažkokį nedidelį masalą. Tikrai ne vieną ir man teko taip pagauti, o kai parduotuvėse pradėjo atsirasti vis daugiau ir daugiau mažesnių masalų, palaipsniui atsirado noras pabandyti juos žvejoti jau tikslingai, juo labiau, kad reikėjo ir kažko naujo mano žūklėje, lyg naujo iššūkio, kas nebūtų įprasta, nebūtų kasdieniška. Karšis buvo labai neblogas kandidatas, nors dar net neįsivaizdavau kaip tokį tikslą galima įgyvendinti ir aplamai ar tai įmanoma. Prasidėjo vėl naujos paieškos, tyrinėjimai, nevaikštant kažkam iš paskos, kažką kopijuojant ar laikantis jau senei nusistovėjusių spiningavimo stereo tipų. Juk niekas to nedaro, niekur nerasi jokios informacijos ar straipsnių kaip tą padaryti. Ir vėl pasijuntu kaip žuvis vandenyje su naujomis paieškomis, su nauja pažintimi, naujos teorijos iš praktikos, kūrybos procese.

          Nuo ko pradėti ? Pirmiausia prisiminiau kokiais dirbtiniais masalais pagavau atsitiktinius karšius, kurie tą masalą tikrai bandė paragauti. Vėliau susidųriau su problema ir supratimu, kad karšis nors žuvis ir ne iš mažųjų, bet reikės žvejoti labai mažais masalų svoriais, mažais masalais ir atitinkamai plonesniais valais. Prasidėjo paieškos, tobulinimai, vėl paieškos ir tai be galo, be krašto gal dvejus metus. Išbandyta visa eilė spiningų, valų, ričių, dar daugiau įvairiausių masalų, sistemų ir kitų smulkmenų. Tikrai ne paskutinėje vietoje tapo ir spiningavimo technika, pravedimai, masalo valdymas, jutimas, masalo pateikimas ir dar daug kitų sudedamųjų dalių. Tai naujas iššūkis, naujam tobulėjimui, tai vėl nauja mano žūklės „era“. Taip,- dabar jau pilnos parduotuvės „UL“ ir lengvesnės klasės įrankių, nemažas pasirinkimas ir mažų masalų, „kulverstukų“ galvakablių ir kitų, karšių žūklei spiningu, tinkamų reikmenų. Kai pradėjau, pasirinkimo daug nebuvo, o gal reikėtų sakyti, kad visai nebuvo, taip pat nebuvo ir žinių, ko reikia, kaip viską reikia „sustyguoti“, kad įgyvendinti tokį netradicinį spiningautojo tikslą. Visa ši visuma užveda, priverčia pasinerti į naujas paieškas, bandymus, tyrinėjimus, eksperimentus ir tai nesulyginamai daug maloniau, negu daryti su spiningu tai, kas jau visiems senei žinoma ir įprasta.

Kokie karšių žūklės spiningu įrankiai, ritės, valai, masalai ir sistemos.

          Kai paklausia ar šis „UL“ spiningas „geras“ karšių žūklei, labai sunku kažką konkretaus atsakyti. Neesu spiningų ekspertas- žinovas ir net nežinau, kas slepiasi po „UL“ spiningo apibūdinimu,- „geras“. Per tuos kelerius karšių gaudymo metus, ne tiek ir daug turėjau „UL“ ir „SUL“ klasės spiningų, tačiau įsitikinau, kad tas pasakymas „geras“ prie vandens, bandant vilioti karšį, neretai pasidaro net nelabai tinkamas. Po žodžiu „geras“ slypi labai daug spiningo parametrų, kurie tinkami vienam žūklės būdui, bet nelabai tinkami kitam. Karšių erą su spiningu pradėjau nuo „Mikado“ spiningo su minkštesne viršūne, labai greitu, kietu blanku ir išmetimu iki 10gr. Tai buvo džigavimui skirtas kotas, bet labai greitai atėjo supratimas, kad reikia minkštesnio, liaunesnio ir aišku ne tik mažesnių išmetimo svorių įrankio, bet ir lengvesnio koto. Vėliau sekė „Salmo“ kotelis. Nepamenu išmetimo viršutinės ribos, bet viršūnė dirbo jau geriau, tačiau taip pat pasigedau lengvumo. Pagrindinis trūkumas ir reikalavimas spiningui vis labiau ryškėjo ir atėjo supratimas, kad jis turi būti ne tik lengvas, greitas, bet ir labai minkšta viršūne. Daug žvejojant ir bandant, masalų svoriai vos ne dienomis nuolat mažėjo. Pradėjau nuo 4gr, tačiau nuolat viduje kažkas kuždėjo, kad reikia lengvesniais, dar lengvesniais ir dar.... Netenkino turimi spiningai, bet pasirinkimo parduotuvėse taip pat nebuvo gausu. Tais laikais dar buvo tik pradžia kai į Lietuvą pradėjo atkeliauti pirmieji tokios klasės įrankiai. Pirmasis labiau panašus į tikrą „UL“ įrankį, mano arsenale atsirado „Gold mean simphonia“ spiningas. Jis turėjo gerą ilgi, nes karšys patys diktavo savo sąlygas, kaip reikia juos žvejoti ir kokio ilgio įrankiu. Su šiuo spiningu žvejojau jau visą sezoną ir lyginant ankstesnius du sezonus, rezultatu galėjau tik pasidžiaugti. Gal tai dėl įgytos ankstesniais sezonais, nedidelės patirties, gal dėl labiau tinkamo spiningo, bet karšių tą sezoną pagavau jau žymiai daugiau ir atrodė, kad viskas tobula, bet.... Parduotuvėse atsirado, tuo metu, mano supratimu labiau tinkamų masalų karšiui. Tai įvairūs, visiškai neaktyvūs dirbtiniai sliekučiai ir kirmėliukai. Kaip juos išjudinti, kaip juos vandenyje paversti gyvais, kaip „įkvėpti“ jiems gyvybės, kad karšis nepraplauktų pro šalį, nekreipdamas į jį dėmesio. Pasitikėjau šiais masalais, nes nuo vaikystės žinojau, kad didžiausias karšio skanėstas vos ne visais metų laikais yra sliekas. Prasidėjo „kulverstukų“ era. Toks masalas, prikabintas ant šarnyrinio tvirtinimo, gerokai pagyvėjo, tik vėl bėda. Per kieta „simphonia“ spiningo viršūnė, kad priversti šį masalą vandenyje „gyvu“. Be viso to buvo ir nemažai karšio pabėgimų, kurie tarsi pirštu badė į per kietą spiningo viršūnę. Jis tiesiog gerokai anksčiau spėdavo išspjauti sugriebtą masalą, negu spėdavau pakirsti. Išspjaudavo nes kieta viršūnė, leisdavo jam pajusti klastą. Prireikė vėl keisti spiningą. Tuo pačiu ieškojau ir optimaliausių kabliukų, kad pabėgimų ir tuščių kibimų skaičius sumažėtų iki minimumo. Įsigijau „Major craft crostage“ spiningą iki 5gr išmetimo riba su minkšta „solid“ viršūne patį ilgiausią modelį. Atrodė, kad ir šis taip pat ne pats idealiausias spiningas kokį norėjau turėti karšiams, bet karšys nuo jo įsigijimo jau patys „lipo“ į krantą. Su šiuo spiningu, buvo galima nusimažinti svorius iki 1-1,5gr, labai sėkmingai „ įvkėpti gyvybę“ visiškai pasyviems masalams ir tuo pačiu karšis jau tikriausiai nelabai jautė klastą dėl labai minkštos spiningo viršūnės. Ar jis „geras“ ? Atsakyti galėčiau tik tiek, kad karšių žūklei jis tapo tikrai labai tinkamas. Yra gal ir „geresnių“ UL klasės spiningų, bet šiems tikslams jis per laiką man tapo vienas iš tinkamesnių, iš to ką teko suspėti per tuos kelis karšių žūklės metus, palaikyti rankose. Vėliau atsinaujinau arsenalą ir įsigijau „Varivas violente“ ilgiausią modelį iki 6gr. Mielas spiningas, labai jautrus į ranką, tačiau po vieno sezono karšių žūklės su juo, vėl sugrįžau prie „Major craft crostage“ . „Violente“, kad ir koks jis malonus įrankis, bet jo kietesnė įklijuota viršūnė, o su kietesne viršūne sunkiau „įkvėpti gyvybę“ pasyviems masalams. Su juo net sunkiau metasi svoriai mažesni negu 2gr, tačiau yra jautresnis į ranką. Taigi tas „geras“ pasirodo nelabai karšiui tinkamas nors ir laikomas aukštesnės klasės 'UL“ spiningas, negu „crostage“. Idealo tikriausiai ieškosiu nuolat, nes ir gamintojai nesnaudžia, tačiau jei tenka grįžti prie kažkurio įrankio žingsnį atgal, tas įrankis manau tikrai šiam tikslui gan tinkamas ir sunkiai kažkuo kitu pakeičiamas. Tai ir būtų mano atsakymas apie spiningą tinkamą karšiui. Jis turi būti su kuo minkštesne „solid“ viršūne, turi maloniai ir be papildomų pastangų toli mesti svorius nuo 1 iki 3gr, viršūnės minkštumas nesukelti karšiui įtarimo, kai masalas jau jo burnoje, o svarbiausia minkšta viršūnė, turi labai maloniai dirbti „įkvepiant gyvybę“ visiškai pasyviems masalams. Su kietesne viršūne atgaivinti tokius masalus nelabai išeina, ypač kai svoriai vos 1-1,5-2gr. Apie ilgį taip pat reikėtų nepamiršti. Karšių žūklėje visą informaciją apie masalo padėtį, būseną ir kur jis randasi, ką veikia, suteikia ne spiningo viršūnė, o kuo aukščiau pakeltas valas. Taip pat kuo aukščiau pakeltas valas virš vandens, tuo ilgiau masalą galima išlaikyti vienoje vietoje, tai labai svarbu ir dažna spiningautojų klaida, bandant vilioti karšį su nuleistu spiningu, stebint tik spiningo viršūnę. Karšių žūklėje jos indikacijos beveik nereikalingos ir retai informatyvios, išskyrus atvejus, kai žvejojama per nedidelį vėją, kada valas jau negali suteikti pilnos informacijos. Nesakau, kad kiti „UL“ ar mažesnių išmetimo svorių spiningai, tam netinkami, bet tik noriu apibūdinti kokius reikalavimus spiningui kelia pats karšis ir kad tuos reikalavimus per kelis metus, jau spėjau priimti kaip būtinybę.

          Valas tik pintas. Mono valu net nemėginau ir nežinau ar tikslinga mėginti. Pradėjau nuo paprasto pinto valo „Kamatsu techron“ 0,06mm, vėliau labai greitai ploninau iki 0,04mm. Gal tik du pirmuosius sezonus karšys matė šį valą. Nors jis ir buvo ilgiausiai tuo metu laikantis pintas valas Nemune, bet toli gražu netenkino. Po truputi perėjau prie PE valų ir „UL“ spiningui, apsistojau ties „Varivas“ ir Sunline“ gamintojais, nes kol kas tik jie turėjo pačių ploniausių, ką buvo galima tuo metu Lietuvoje nusipirkti. Jie dalinai atitiko mano norus. Neblogas valo storio ir laikymo santykis, atitiko ir kitus lūkesčius, užmetimo parametrus, tik ilgaamžiškumo kaip visada žvejojant Nemune, galėtų būti daugiau. Vėliau atsirado, o gal buvo anksčiau nepastebėti ir kiti gamintojai, tačiau mažų diametrų PE valų pasirinkimo deja ne daug ir šiandieną, be to jie tikrai brangūs, todėl apsiribojau tik ties šiais gamintojais, nes žinau, kad jais galiu jau pasitikėti. Pradėjau nuo #0,4 pagal japonišką numeraciją valu, bet labai greitai ir juos ploninau. Šiuo metu ant „UL“ spiningo neviršiju #0,3, nors dažniausiai žvejoju net su #0,2. Karšių žūklei to pilnai pakanka, nors valo deklaruojamas laikymas vos apie 2kg. Valo diametras pasidaro labai aktualus, kai masalo svoriai neviršija 2gr . Vos pakeitus valą storesniu tiesiog juntamai nukenčia viso įrankio jautrumas, pastebimai prireikia daugiau pastangų užmetimui naudojant tą patį mažą svorį, suprastėja ir pasyvaus masalo „gyvybės įkvėpimo“ procesas. Judesiai darosi vangesni, ne tokie natūralūs ir aišku mažiau patrauklūs akylam karšio žvilgsniui. Todėl renkantis valus, nederėtų juos rinktis storesnius negu #0,3, bijant, kad didesnis karšis nuraus. To nebus, jei kovosime su didesniu auksašoniu, tinkamai sureguliuotu patikimu ritės stabdžiu ir galva ant pečių. Gerai dirbantis ritės stabdis ir atidumas, naudojant tokius plonus valus leidžia ne sunkiai laimėti kovas su 3-4kg piktais salačiais ir tokio pat kūno sudėjimo lydžiais, o su karšiais juk viskas žymiai paprasčiau. Tegu tik atsiranda kokių 5kg auksašonis ir užkimba, kova užtruks, bet jis vis vieną bus sėkmingai „išlaipintas į krantą.      

           Apie rites tikriausiai nėra ką daug kalbėti. Kriterijai, kaip ir visai kitai „UL“ žvejybai tie patys. Mažas svoris, kuris kuo mažiau apkrauna spiningą, tuo geriau galima „atgaivinti“ visiškai pasyvius masalus, virpinant ir kitaip animuojant spiningo pagalba, masalą. Geras labai plono valo klojimas būgnelyje ir patikimas stabdis. Ritės dydžiai tie patys, kaip dauguma naudoja „UL“ įrankiams nuo 2000 iki 3000. Svarbiausi kriterijai svoris, valo klojimas ir stabdžio patikimumas. Jei spiningas lengvas ir uždėjus lengvą ritę jis pagal mūsų norus nesusibalansuoja, tai manau taip pat ne kritiška padėtis. Prie tokių bendrų įrankio mažų svorių, maža balanso svorio paklaida, jau niekaip neįtakoja įrankio darbo. Visada siekiame idealo, tačiau tokios nedidelės paklaidos gali būti praleidžiamos ir pro pirštus, nes jos nelabai ką keičia ir gal labiau kenkia tik psichologiškai. Nederėtų gal būt dėti ant 90gr sveriančio 210cm spiningo ritės, kuri sveria kokius 260gr. Tai būtų lyg patarlėje „kirvis neatitinka koto“ ir toks „UL“ įrankis jau atimtų iš žvejo dalį savo tikrojo „UL“ žvejybos žavesio, bet kiekvienas juk turime savo supratimą ir kriterijus, galų gale tai neretai apsprendžia dar ir piniginės galimybės.

           Apie karšiams tinkamus masalus būtų galima kalbėti be galo, bet, kad labai neišsiplėsti, tiesiog apie keletą iš jų trumpai, kurias teko pagauti karšį tikrai kibusį, ir keletas žodžių apie tuos, kurie užtikrintai renka karšius.

Pirmuosius, tikrai kibusius karšius pagavau, visiškai ne tinkamais jiems masalais ir skirtais daugiau ešeriui ar kitai plėšriai žuviai. Tai buvo ir Nr2 - Nr3 sukrės , ir 6-8cm ant paprastų galvakablių, riperiai ir net tvisteriai, bet tikslinga žūklė tokiais masalais jau daugiau tik loterija, kurioje dar nė karto neteko laimėti. Visai kas kitą, kai atsirado silikono masalai neviršijantys 5cm dydžio. Su tokio dydžio masalais jau kur kas didesnė tikimybė suvilioti karšį, o kai kurie iš jų galima sakyti jau įgijo neblogą reputaciją karšių ganyklose, nors visada jautėsi, kad vis dar kažkas negerai. Karšių atrodo gausu, o pagavimai nesistemingi ir vis vieną labiau panašūs į atsitiktinius kibimus. Masalų paieškos tesėsi ne vienus metus ir per tą laiką prisikaupė namuose ištisas lobynas masalų, kurie ne tik kad karšiui nepatiko, bet kai kurių net ešeriai vengė. Iš visos tos gausos tik keletas pražydo visomis savo spalvomis ir davė rezultatus, kuriuos buvo galima pavadinti jau ne atsitiktinumais, o tikrai karšiams tinkamais masalais.

Kol nebuvo žūklės parduotuvėse „mikro“ masalų pasirinkimo, jau buvo noras iš nenaudojamų, išsilieti masalus pačiam, pagal savo sumanymus, kaip kažkada gaminausi sukres, bet labai laiku pasipildė parduotuvės ir nuo savos gamybos masalų kol kas susilaikiau. Iš visos gausybės masalų, kurie nepatiko karšiams į aukštumas iškopė, Crazy Fish Cruel Leech 5,5cm , rubino, vyšnios, tepalo ir kitos spalvos masaliukai. Nieko ne blogiau vilioja karšius ir Bait Breath Needle 5cm įvairiaspalviai sliekučiai. Vertėtų labai geru žodžiu, paminėti ir Crazy fish Angry Spin 2,5cm tvisteriukus, kartais neblogai save parodo ir Crazy Fish Tipsy tamsesnieji 5cm sliekiukai, o praėjusį sezoną labai sėkmingai išbandžiau Fish Up Flit 4,1 ir 5,5cm tamsesniuosius masalus, taip pat tamsiuosius Fish Up Fancy Grub 2,5cm ir aišku dar daug kitų, kurie jau daugiau tik epizodiškai save parodo iš gerosios pusės, karšių žūklėje, tačiau visada juos turiu su savimi. Pavasariniu metu labai noriai kimba ir su „SUL“ įrankiu ant gramo nesveriančios avižėlės, užkabinus kelias, dirbtines uodo trūklio Berkley ar Triger X lervas. Pavasaris tai metas, kai jie alkani slankioja arti kranto, ieškodami maisto ir tikrai neišrankūs, o kartais net atlaidūs, daromoms spiningautojo, masalo pravedimo klaidoms, todėl pavasariniu metu, net nereikia didelių įgūdžių ir įmantrių masalų, kad suvilioti spiningu auksašonį. Ar svarbios masalų spalvos, atsakyti sunkiau. Kiek teko susidurti su taikia žuvimi spiningaujant, taikios žuvies sulaukiu žvejojant daugiau tamsesniais masalais, negu ryškiais, tačiau visada žvejyboje yra ir nepaaiškinamos išimtys. Karšis kaip ir kita žuvis mieliau renkasi tamsesnes spalvas, o viršų visada ima, rubino, ruda, raudona, violetinė, tepalo, tamsaus alaus ir kitos panašios spalvos. Spalva gal ir reikšminga, bet tikrai ne visada, todėl turėti karšių žūklėje reikia kuo įvairesnių. Kartais kibimas atsiranda tik tada, kai uždedama nepatikimai atrodžiusi spalva, o kartais niekas nepadeda, kol neuždedi visiškai kitaip dirbančio ar kitokio tipo masalo. Masalo darbas visada šimtus kartų svarbesnis už spalvą, o visų svarbiausia , tai masalo pateikimas, parodymas karšiui, atgaivinimas, gundymas. Jei nėra viliojimo technikos, tai tiek spalvos, tiek masalų kaitaliojimas ir kaišiojimas jiems po nosimis, nelabai juos sudomina. Kažkas yra pasakęs, kad visi masalai yra kibūs, tik ne visus mokame pateikti žuvims ir iš dalies su tuo net galima sutikti. Jokia spalva ir jokia masalo forma ar darbas nėra spiningavime, ypač taikios žuvies, tokia svarbi, kaip masalo pateikimas ir visa pravedimo technika, net žvejo fantazija, atliekant tuos pravedimus. Per keltą metų praktikos, žvejojant karšius, atsirinko kelios dešimtys kibesnių masalų, keletas kibesnių spalvų, bet jie ir liktų kaip kiti, niekuo neišsiskiriantys masalai, jei nebūtų jokio „įdirbio“ juos pateikiant karšiui ant stalo. Nors jie karšiui ir tinkami, bet tinkami tik todėl, kad pritaikius pateikimą, karšis jau neatsispiria pagundai jo paragauti. Pateikus netinkamai, dažniau kitame gale suspurdės tik koks nenaudėlis ešeriukas, bet ne plačiašonė keptuvė.

Kokia sistema tinkamiausia spiningu gaudant karšį ?

           Kad ir kiek buvo bandymų, išradinėjant sistemą ant kurios bus pateiktas karšiui masalas, taip ir likau lyg musę kandęs. Nors atrodytų srovėje geriau turėtų darbuotis, „paternoster“ ar „ drop shot“ sistema, nes reikia kuo ilgiau išlaikyti masalą prie dugno vienoje vietoje, bet nieko geriau neišradau kaip eilinis „kulverstukas“. Gal būt kažkas sėkmingai karšius gaudo ir su kita sistema, bet man nepasisekė nieko geriau išrasti. Prie pagrindinio PE valo, mikroskopinis sukutis, prie kurio rišu fluoro karbono valo atkarpą, paprastai iki 50cm, toliau mažiausias kokį galima nusipirkti segtukas, prie kurio prisegtas „kulverstukas“ Ant „SUL“ spiningėlio sukučio nededu ir PE jungiu mazgu su pavadėliu. Nenaudoju ir segtuko. Nepatogu keisti masalus, bet kartais juk būna rišama avižėlė, kurios neprisegsi, o kartais naudojami tokie maži svoriai, nesiekiantys gramo, kad papildomas mikroskopinis sukutis ir karabiniukas, jau pradeda trukdyti labai lengvo masalo darbui. Fluoro karbono pavadėlį „UL“ spiningui naudoju nuo 0,14mm iki 0,18mm. „SUL“ spiningui tik 0,14mm. Visos kitos sistemos, kad ir kaip kantriai buvo bandytos, nesuteikė žūklės malonumo ir užčiuopiamų rezultatų. Kibo prasčiau, daugiau pabėgimų, daugiau tuščių kibimų, o svarbiausia kai nėra gero tiesioginio kontakto su masalu, visiškai praranda žūklė savo žavesį. Nepajunti kibimo momento, nesuvoki kas vyksta su masalu, pakerti aklai ir dažniausiai tuščiai, todėl visos kitos sistemos gal ir geros karšiams, bet man nelabai pasitvirtino.

Kokie kabliukai geriau ?

          Tai ištisa paieškų ir bandymų istorija. Jau nuo pirmų dienų, pradėjus karšius gaudyti „kulverstukais“ iškilo dilema, kokius naudoti kabliukus. Pradėjau kaip ir priklauso, nuo „kulverstukams“ specialiai gaminamų kabliukų. Tai buvo Owner didelėmis auselėmis kabliukai. Ilgai save kaltinau, kad ne laiku pakertu, kad neišlaukiu tinkamo momento ir net buvo viskas nusiritę iki to, kad tikslingai žvejoti karšius spiningu yra tik mano nevykusi užgaida. Visa ši nusivylimo lavina užgriuvo kai, naudojant „kulverstukus“ kibimų turėjau daug, bet pagauti nuolat nesisekė. Pabėgdavo pusiaukelėje, pabėgdavo vos tik pakirtus, pabėgdavo ir jau pritraukti prie kranto, bet taip ir nesuvokiau, kad visos bėdos slypi ne pakirtimo momente, ne išlaukime ir laike, o kabliukuose. Pasirinkimo visiškas nebuvo, nes ir dabar to pasirinkimo dar nėra gausiai. Visi žinom Owner didelėmis auselėmis ir gal būt dar keltą gamintojų, kurie specialiai gamina kabliukus, šarnyrinėms sistemoms, bet jie netiko. Atrodė aštrūs, neatbunka į akmenis ir kriaukles, patvarūs, ilgaamžiai, tačiau reikėjo kažko kito. Pirmas reikalavimas, kurį iškėliau kabliukams buvo jų vielos storis, antras reikalavimas, kad jų auselės bent minimaliai turėtų laisvumo ant „kulverstuko“ segtukų. Dar viena būtinybė, kad kabliukas turėtų kuo ilgesnį kotelį. Paieškos geriausio taip pat užtruko tikriausiai ištisą sezoną. Vieni nieko naujo neparodė lyginant su Owner , kiti nors ir ploni, bet užkibus karšiui neretai tiesiog lūždavo, dar kiti neturėjo jokios laisvės ant „kulverstuko“ segtuko, dar kiti dėl plonumo nuo didesnio karšio atsilenkdavo. Iš visų ilgų bandymų ir nusivylimų prarandant solidžius laimikius, viršų paėmė „Kamatsu Round“ . Jie vieninteliai nelūždavo, jie vieninteliai neatlinkdavo ne tik nuo karšio bukų smūgių bet ir nuo agresyvesnių žuvų kaip lydeka, salatis ar meknė ir tuo pačiu labai ploni. Atlaikydavo ir 4-6kg žuvų kovas, o mirtinai įkabinus į kliuvinį dar visada likdavo šansas palengva didinant tempimo jėgą juos atsilenkti ir išsaugoti „kulverstuką“ su masalu. Jie vieninteliai, kurie mažiausiai paleido karšių pusiaukelėje, kurie mažiausiai davė tuščių kibimų ir tuščių pakirtimų. Per laiką pradėjau jais pasitikėti ir po šiai dienai nieko kito net neieškau. Prie visų pagyrimų jie turi ir minusų. Labai greitai atbunka į kriaukles ir akmenis, ir tenka labai dažnai keisti, pabuvęs su užvertu masaliuku, tikriausiai pradeda rūdyti nes, jei buvo žvejota ir keletą dienų liko užvertas masaliukas, tas kabliukas jau linkęs nulūžti. Tačiau tai smulkmenos ir jiems galima už tai atleisti, nes jie padovanojo gausybę labai gražių laimikių. Kalbant apie dydžius, pagal atitinkamus masalus karšiui reikia turėti NR 12, NR 10, ir NR 8. Šie dydžiai puikiai tinka visiems dabar naudojamiems karšiniams masaliukams, taip pat gerai tinka ir „kulverstukų“ segtukams 1gr-1,5gr- 2gr, o NR 8 tinka ir 3gr „kulverstukams“ Gal yra žymiai geresnių kabliukų ir jie kažkada atsiras mano arsenale, tačiau kol kas, jei noriu ne tuščiai pakirtinėti ir stebėti kaip pabėginėja eilinis plačiašonis, naudoju ir naudosiu šiuos. Jie nieko ne blogiau renka ir ešerius, lydekaites, salačius.

Koks turi būti masalo pravedimas, žvejojant spiningu karšį.

           Tai pati plačiausia tema apie karšių žūklę spiningu. Šis klausimas tikriausiai dažniausiai užduodamas žvejų, kurie rimtai nori pradėti vilioti karšius spiningu. Atsakymas manau pats sunkiausias. Ne be reikalo paminėjau, kaip pradėjau spiningauti vaikystėje, kaip pasibaigus vienai „erai“ tuoj pat išsikeldavau sau naujus tikslus, naujus iššūkius ir tikrai nebuvo jokia išimtis ir karšių žūklė spiningu. Norint pradėti tokią naują „erą“ visada tenka pradėti viską nuo pradžių ir ne šiaip nuo pradžių, o nuo visiško nulio. Nerasi apie tai jokios informacijos, apie tai nerodo jokios žvejiškos TV laidos, nerašo jokios žvejų knygos, neplatina niekas straipsnių ar video internete. Viskas nuo visiško nulio ir nuo pat kertinio akmens. Bet ne alkis atvedė prie vandens, su meškere rankose, o nepakartojamas laiko praleidimo būdas, susijungiant su gamta, upe ir jos gyventojais. Visa ši „erų“ istorija grįsta tais pačiais akmenimis ir tik draugiškas gamtai požiūris į žūklę, iškėlė tokius, atrodo net neįmanomus tikslus. Pripratom viską gauti ant lėkštutės, jei kažkas pagavo kažkur kelias lydekas, tai kitą dieną, ten jau užgulti spiningautojų kratai, jei kitur pagavo daugiau karšių, kitą dieną ten jau meškerių miškas, jei per televiziją žvejų laidoje parodė, kad kažkur kimba kuojos, kitą savaitę ten per žvejus jau neina praeiti pakrante. Viskas suprantama, kam galvoti, kam užsiiminėti bandymais, kai galima rezultatą pasiekti pačiu paprasčiausiu būtų. Bet taip manau galvoje ne visi. Ne visada rezultatas gali būti siekiamas pačiu primityviausiu būdu, o kas neprimityvu priverčia tobulėti, mokintis, tyrinėti ir dar labiau prisiartinti prie gamtos. Daug rečiau sau užduodame klausimą, kodėl jis ten pagavo, o aš nepagaunu, daug rečiau užduodame klausimą, kodėl jam šalia kimba, o man šalia jo, žvejojant taip pat kaip jis, nekimba. Gal būt atsakymai slypi ne tame kur ir kaip žvejojame, ne tame ar darom viską taip pat, kaip šalia esantis kolega kuris pagauna, o aš ne. Ne kažkieno kopijavimas duos rezultatus, ne laikymasis kažkokių nerašytų žūklės taisyklių, padovanoja vieniems laimikius, o kitiems tik riestainio skylę. Eiti paprasčiausiu keliu lengva, tačiau mokėti eilėraštį mintinai, ir nesuprasti apie ką jis sueiliuotas, tai tas pats kaip kažką mėgdžioti, net nežinant kodėl jis taip daro. Visa esmė glūdi truputi giliau ir tikrai ne atkartojime to, ką daro kiti, kuriems sekasi truputi geriau. Nesulyginamai yra svarbiau ne mintinai išmokti eilėraštį, bet suprasti jo prasmę. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie masalo pravedimus, žvejojant tikslingai karšį spiningu. Jei nežinoma pravedimo esmės, kodėl daroma yra vienaip ar kitaip, tai viso to atkartojimas jokiais būdais nebus rezultatyvus. Reikia esmės, reikia fantazijos reikia išmokti pamatyti kas vyksta po vandeniu, to net nematant, reikia gerai pažinti ir mūsų tikslą- karšį, pažinoti jo elgesį, mitybą, meniu, jo namus, ganyklas, ką jis veikia, kaip veikia. Daug visko „reikia“ tačiau, be šių intuityvių žinių, aklas atkartojimas sėkmingai žvejojančio veiksmus, tik šaudymas užrištomis akimis į judantį taikinį. Vieningos pravedimo sistemos karšiui tikriausiai net nėra. Viskas vyksta pagal aplinkybes, kiekvienas pravedimas nuolat kitoks ir jis nuolat koreguojamas, prisitaikant prie srovių, prie dugno, prie masalo darbo, prisitaikant prie tos dienos karšio norų ir ypač prie visiškai pasyvaus masalo, nes to pačio spiningo viršūnės pagalba, pasyvų masalą reikia paversti į kažką gyvą. Pirma užduotis kurią reikėjo gerai įsisavinti, buvo pamatyti savo vaizduotėje kas vyksta su masalu to nematant. Todėl pradžioje daug purtymų, šokdinimų ir kitų judesių spiningo viršūnės pagalba, praktikavausi tiesiog sau po kojomis, kad suvokti, kaip vienu ar kitu spiningo viršūnės judesiu, atsiliepia masalas vandenyje, kaip jis juda ir kaip jis gali atrodyti karšiui. Reikėjo turėti mintyje ir tai, kad užmetus, mus su masalu skirs ne mažas atstumas, gal būt ir ne plonas vandens sluoksnis, kuris gerokai apkarpys pasyvaus masaliuko sparnelius judėti. Visą tai reikėjo išmokti nuo nulio, tačiau tai ir yra ta tikroji esmė, be kurios vien atkartojimas to, ką daro kiti netenka jokios prasmės. Reikia pačiam visą tai suvokti ir išmokti. Viskas būtų paprasčiau jei karšius žvejoti aktyviai dirbančiais masalais kaip riperiukais ar tvisteriukais, bet jie kibumu neretai gerokai atsilieka nuo visiškai pasyvių masalų, kuriuos darbui užvesti reikia jau pačiam spiningautojui. Aktyvus masaliukas jau nuo savo gimimo yra užprogramuotas judėti tik taip kaip sumanė gamintojas, vingiuoti, kraipyti uodegėlę, sukurti kažkokius virpesius, kurie atkreipia žuvies dėmesį ir gal būt sužadina apetitą, bet jis negali daugiau nieko, apart tai kas jam jau įdiegta, jo konstrukcijoje. Ne daug fantazijos į tai gali įdėti ir žvejas, gal tik padaryti greitesnį pravedimą, lėtesnį, gal būt staigiau pakelti nuo dugno, gal laisviau nuleisti į dugną, bet masalas visada dirbs tik savo konstrukcijos galimybių diapazone. Visai kas kitą su pasyviais masalais. Traukiami jie beveik neturi jokio darbo, tačiau spiningo pagalba, juos galima daug įvairiau paversti gyvais, negu bet kurį aktyvų masalą. Jame nėra jokių darbo apribojimų ir rėmų kuriuose jis dirbs. Pasyvus gali ir vinguriuoti ir krypuoti ir netgi rangytis kaip kirminas ir tai leidžia gerokai paįvairinti jo darbą, neapsiribojant aktyvaus masalo užprogramuotais judesiais. O kur dar pravedimo įmantrumai, pašokdinimai, pakėlimai, nuleidimai, virpinimai. Viso to visuma ji paverčia gerokai kibesniu už bet kokį aktyvų masaliuką. Visada aišku žūklėje yra išimtys ir kartais tik aktyvus masalas sudomina karšį, bet deja taip nutinka gerokai rečiau negu priverčiant tapti gyvais, visiškai pasyvius masalus.

           Į pravedimo sąvokas įtraukiau porą jau nusistovėjusių judesių, kurie dažniausiai nelieka nepastebėti karšio. Pirmas ir svarbus pasyviems masalams, tai virpinimas. Tą padaryti galima tik su pakankamai minkšta spiningo viršūne. Užmestas masalas nuleidžiamas į dugną, vėliau kelių centimetrų amplitude, kratant spiningo viršūnę, masalas lėtai keliamas nuo dugno į įsivaizduojamo pusmetrio aukštį. Tada seka pauzė ir stebint valo elgesį laukiama, kol masalas vėl palies dugną. Jei tai vyksta srovėje, su lig srove, palengva leidžiama žemyn vos prilaikant ir spiningo viršūnė . Kibimas dažniausiai fiksuojamas stebint valą, kai jis „pasiekia“ dugną per anksti, nes mintyse nuolat jauti laiką, kada iš tikro jis tai turėtų padaryti. Jei tai įvyko anksčiau, - reikia pakirsti. Toks pravedimas kaitaliojamas su kitu, jau šaknis įleidusiu manyje, pravedimu tai šokdinimas. Masalas vos pasiekus dugną, staigesniu judesiu tarsi lengvai pakertant, 20-30cm spiningo viršūnės amplitude, staigiai pašokdinamas aukštyn nuo dugno. Kibimą kaip visada parodo valas, nors šuoliukų pravedimo metu, neretai dėl staigesnės masalo atakos, kibimą pavyksta gerai pajusti ir į ranką. O plačiau kalbant apie pravedimus tai dauguma jų susideda iš šių abiejų kaitaliojimo tarpusavyje. Pavirpinimas, laisvas nukritimas į dugną, šuoliukas, kritimas virpinant ir pačios įvairiausios kitos tarpusavio kombinacijos, atsižvelgiant į sroves, dugno ypatumus, gylį, masalo svorį, jo dydį ir sukeliamą pasipriešinimą vandenyje. Visos šios masalo gaivinimo kombinacijos, neatsiejamai susietos ir su visu bendru pravedimu. Masalas neturi labai nutolti nuo dugno, reikia nuolat kontroliuoji jo judėjimo link žvejo greitį. Tai greičiau tai lėčiau surinkdamas rite valą, tuo pačiu koreguoji masalo judėjimą ir pagal srovės stiprumą, nes tolimoje distancijoje srovė dažniausiai greitesnė, masalas ten leidžiasi į dugną lėčiau, tačiau nuo menkiausio patempimo pakyla nuo dugno žymiai aukščiau . Prie kranto, kur srovė ramesnė, masalas leidžiasi į dugną jau greičiau, judesių amplitudė paryškėja ir į visą tai tenka atsižvelgti sumuojant visą pravedimą. Jis neturi būti per greitas, bet ir nereikia laikyti masalą visiškai vienoje vietoje. Karšis masalo negainioja kaip ešerys, , bet jei masalas guli nejudėdamas vargu ar karšis jį norės paragauti. Masalas juk ne natūralus. Ne musės lerva su paslėptu dugninės kabliuku, ne kukurūzas ar gyvas sliekas gulintis dugne. Todėl pagrindinis tikslas atkreipti karšio dėmesį masalo judesiais ir jei tie judesiai bus bent truputi panašūs į kažką natūralaus iš jo meniu, jis juo jau pasidomės. Svarbu ir tai, kad masalo judesiai neturi būti per daug agresyvūs, per daug greiti ir didelės amplitudės, negali būti ir per greitas judėjimas dugno atžvilgiu. Tik bandymu keliu atrandamas tas optimalus pravedimo tempas, optimali amplitudė tarp masalo pakėlimo nuo dugno iki jo nusileidimo, todėl vieno, vienintelio pravedimo tinkamo karšiais nėra. Vos ne kiekvieną žūklę viskas nuolat keičiasi, kas tiko vakar, šiandieną jau gal teks koreguoti į vieną ar kitą pusę. Todėl ir sakau, kad nėra vieningo pravedimo būdo, jis daugiausiai priklauso nuo žūklės sąlygų, nuo žvejo fantazijos ir supratimo kaip pateikti masalą, kad sudominti karšį. Tenka prisitaikyti kiekvienoje žūklėje vos ne iš naujo, neskaitant, kad reikia prisitaikyti ir prie kitos žūklės vietos ypatumų, srovių, dugno ir karšių įgeidžių, tačiau įsisavinus pačią esmę, o ne kartojant ką daro kiti, labai nesunkiai atrandama tai, ko nori šioje vietoje, šiuo metu ir dabar karšis.

Kaip įmanoma jausti dugną srovėje, naudojant tokius lengvus masalus ?

            Labai dažnas klausimas, kaip galima „pasigauti“ dugną, kai žvejoji vos su 1 ar 1,5 gr sveriančiu masalu. Galima ir pridursiu, kad tą galima daryti užmetus masalą visiškai pasroviui, kai bet koks valo patempimas, masalą jau kelia nuo dugno. Karšių spiningavime, užmetinėti masalą skersai srovės geriau vengti, nes dažniausiai vietoje karšio greičiau užkibs tik ešeriukas ar kitas plėšrūnas, bet ne karšis. Srovės nešamas masalas pro šalį, kad ir kaip jis įmantriai dirbs, nelabai sudomina karšį. Viskas jam tada vyksta tikriausiai per daug greitai, todėl užmetant skersai srovės pagaunu labai retai išskyrus atvejus, kai prieš srovę pučia stipresnis vėjas, kuris išlenkia pakeltą valą ir masalas vėjo pagalba tarsi prilaikomas srovėje, lyg būtų daromas prilaikymas žvejojant plūdine. Visais kitais atvejais, kiek leidžia žūklės vieta, masalą reikia stengtis užmesti kiek galima labiau pasroviui, kad pravedimas jau vyktų prieš srovę. Tai labai svarbi sąlyga, todėl braidymo kelnės žvejojant upės srovėje, beveik būtinybė. Įbridus galima dar labiau masalo užmetimo kryptį priartinti prie srovės krypties ir tuo pačiu atitolti nuo artimos krantui distancijos. O kaip pajausti dugną, kai kitame gale, vos vienas gramas ir dar kai užmestas beveik pasroviui. Galima, ir tai darosi stebint valą. Apie jokius dugno pojūčius į ranką negali būti net kalbos, apie jokias spiningo viršūnės indikacijas taip pat. Daug kas painioja ešerių žūklę „UL“ įrankiais aktyviais masalais su karšių žūkle ir tikisi pojūčių į ranką, tačiau gerai visi žinome, kad toli užmetus, kur srovė, kur jau ženklus gylis net su 3gr, ne visada gerai jaučiamas kontaktas su dugnu, o stebint valą net 0,5gr avižėlė, užmesta srovėje žemyn, gali parodyti kada palietė dugną. Tai visiškai skirtingi dalykai. Kad kontroliuoti masalą ir fiksuoti dugną, reikia užmetus, neužlenkti ritės lankelio, o spiningo judesiu atgal dar šiek tiek išleisti valo, laikant spiningą pakėlus į viršų, leisti srovei tą papildomą valą labai švelniai prilaikant nešti, kol valas staiga visiškai atsipalaiduoja. Kai jis tai padaro, tai ir reiškia, kad palietė dugną. Kokiu įtempimu prilaikyti valą ir kokiu greičiu leisti nešti valą srovei jau nusako srovės stiprumas, gylis ir masalo svoris, bet pasitreniravus, atgauti labai lengvo masalo kontrolę srovėje, užmetus beveik pasroviui, nelieka jokių keblumų ir tai vyksta tiesiog automatiškai. Daug sunkiau kontroliuoti labai lengvus masalus, kai yra vėjuota, tačiau taip pat įmanoma, pasirenkant atitinkamą prilaikymą ir truputi paaštrinant regėjimą. Per vėją, atsiranda kitų keblumų. Sunkiau dirbti su pasyviais masalais, nes vėjo išlenktas pakeltas valas, jau prasčiau perduoda spiningo viršūnės judesius masalui. Mažėja masalo judesių amplitudė, prarandamas judesių aiškumas, todėl kai vėjas stipresnis, labiau verta mėginti laimę, prasčiau karšių tarpe užsirekomendavusiais, aktyviai dirbančiais masalais.

          Nežinau ar tiksliai ir informatyviai atsakiau į dažnai girdimus klausimus. Jų nemažėja ir man pačiam nors jau atrodo yra kelių metų patirtis, yra ne mažas „įdirbis“ karšių žūklėje spiningu, bet klausimų nesumažėjo. Atsakiau tik į tai, kas labai dažnai klausiama spiningautojų ir jei spiningavimas nėra tik „užmesti ir traukti“ o norisi kažką išmokti naujo, jei tikslas ne kuo daugiau prigaudyti bet ko, o daug svarbiau kaip pagauti, tuomet geriau nedaryti tų pačių klaidų, kurias dariau iškėlęs sau tokį iššūkį. Atsakiau kokiu keliu iki to ėjau, kokie ankstesni iššūkiai buvo įgyvendinti nuo visiško „nulio“, ir kodėl rinkausi ne tai kas lengviausia, o kas priešingai,- sunkiausia. Atsakiau kaip ne aš, o karšys diktavo savo sąlygas renkantis masalus, spiningus, kabliukus ir visą viliojimo techniką. Gal ateityje dar atsiras naujovių, geresnių masalų, naujų technikų, tačiau šiai dienai galima drąsiai sakyti, kad spiningu žvejoti karšius tikrai įmanoma, neretai net ne blogiau negu dugnine ar plūdine, tereikia tik noro tobulinti spiningavimo įgūdžius, neriboti savęs nusistovėjusiomis tradicijomis, nelikti prie kasdieninio „užmesti ir traukti“, nebijoti pasigilinti ir pačiam kažką naujo atrasti. Juk žvejyba neturėtų būti vertinama vien tik kaip gerai praleistas laikas su gausiu rūkyklos papildymu. Ne visada juk žūklėje maloniausia, tai kas lengviausia. Kartais daug maloniau tai, kas sunkiau pasiekiama . Savo poreikiams manau tikrai užtektinai galima pasigauti, o visą kitą, nereikia naikinti, nieko po savęs nepaliekant. Juk jei būsime darnoje su gamta tai ir pati gamta mums bus dosni. Tikiuosi šios išsakytos mintys, atsakymai ne iš nugirstų ar iš piršto laužtų teorijų, o iš tikros , gyvos patirties, bus kažkam naudingi ir padės atrasti save žūklėje, tuo pačiu atrasti artimesnį ryšį su gamta..