Kiekvienais metais šėryklėlės „mirkymo“ sezoną pradedu Punioje, kai tik ledas atlaisvina bent 30 metrų laisvesnį plotą. Ne išimtis ir šis sezonas. Ir nors jau turėjau kelias žūkles Nemune, šėryklėlę prikimštą jauko užmetu būtent čia. Čia viskas paprasčiau, visad gali tikėtis laimikio, nereikia toli važiuoti nuo namų o ir gaudymas pakankamai sportiškas.

Prie manęs atsidarymui prisijungė ateinančio sportinės dugninės meškerės sezono naujokas Mindaugas. Tačiau žodis „naujokas“ čia tinka tik prie žodžio „sportinės“, nes supratau, kad žūklėje jis nėra naujokas anaiptol.

Lietingas rytas. Prapliaupė visą naktį, temperatūra taip pat vos perkopia 2 laipsnius, tad išsirenkame užuovėją ir ruošiamės sportinį inventorių, maišom pernykščių jaukų likučius. Naudojame du jaukus – tai žuvų miltų pagrindo Ringers jaukas su dideliu kiekiu kurmiarausio žemės ir VDE tamsus karšinis jaukas taip pat atskiestas žeme. Įberiame ir naujiena rinkoje esančių džiovintų ir smulkintų musės lervų. Gera proga atimti iš garaže gyvenančių pelių paskutinius kąsnius. Tuo labiau, kad šį sezoną mūsų komandą rems gerai žinomas lietuviškų jaukų gamintojas Deepex. Bus puiki proga experimentams ir kokybės patikrai.
Sistemėlės paprastos, varžybinės. Naudojam pagrindinį valą 0,10 – 0,12 mm pintą PE, 8 metrų šoklyderį iš 0,25 – 0,28 mm monofilamento, ilgesnę kasytę ir metrinį pavadėlį su nedideliu kabliuku. Šėryklėlės paprastos atviros, tinklinės, nuo 20 iki 40 gr. ant 5 cm atvado. Feedergumo nenaudojam.
Darome po 2 taškus tikėdamiesi bent kažkur rasti stambesnės žuvies. Jaukiname juos taip pat skirtingai. Kai kur negailime ir didelio kiekio trūklių ar pinkų, juolab, kad gyvų masalų turime pakankamai.
Nuo pat starto pradeda kabaliotis nedidelės kuojytės. Rodos jų ant jauko susirinko visa galybė. Taip pražaidžiame gerą valandą, kol prie jauko susirenka kiek didesni karšiukai. Tačiau jie vis nuplaukia ir tarpais vėl reikia stebėti įnirtingai virpančią viršūnę.

Svečiuose apsilanko ir beveik du kilogramus sveriantis karosas, neatsisakęs didesnio slieko. Užkimba ir mažesnis, puskilograminiai karšiukai. Vasarinio „žoro“ dar nėra, tačiau  smagiai praleisti laiką galima tikrai, juolab, kad visiškai nustoja lyti, aprimsta vėjas. O puodelis karštos kavos sušildo.
Po pietų išlenda saulutė ir duoda žinoti, kad tikras pavasaris jau beldžiasi į duris. Pakraščiuose jau renkasi lydekos, tai vienur tai kitur matome kaip jos judina meldus ir trinasi į krantą, dabar jų metas. Gal dėl to ir pakraščiuose nesirodo stambesnė žuvis, visas veiksmas daugiau nei už 40 metrų.
Neapsieita ir be kuriozų. Vieno įnirtingo kibimo metu užkertu keistai besielgiančią žuvį. Suka ratus lėtai, atgula karts nu karto ant dugno ir kitaip imituoja šamą. Taigi su tuo šamu kovojau geras 20 minučių ir tik prie pat kranto pamatėme veik 5 kilogramus sveriančią lydeką, kuriai kabliukas buvo įstrigęs į apatinį peleką. Gaila, tikėjausi ne to, bet siurprizas vykęs.
Toks tas atsidarymas. Sportiškai, su daug metimų, su taškų, jaukų ir masalų kaitaliojimais. Viskas dar taip nerangu, lėta, nesuderinta, tad treniruotėms laiko iki pirmojo LČ etapo Skirvytėje, laiko reiks skirti. Kitaip nebūna jokiame sporte, tik praktika, praktika ir praktika.