Kai gamtos gyvybę sukausto ledinis šaltis, norom nenorom glaudžiamės savo šiltose pastogėse, o pustomas pirmas sniegas dar ir dar kartą primena, kad per mūsų kiemus dideliais žingsniais jau žengia žiema. Šis metų laikas, tai laikas, kai tik prisiminimais galima nusikelti į vasarą ir nuostabias, nepakartojamas akimirkas, praleistas žvejybose. Apie vieną tokią šios vasaros atostogų žvejybą ir noriu prisiminti, gurkšnodamas karštą arbatą, prie rusenančios krosnelės..

Noriu tik priminti, kad  niekados nebuvau aistringas meškerės gerbėjas, nes dažniausiai mano rankos laikydavo spiningą, bet gal apie viską iš eilės. Dar tik švito. Nuo aukšto Nemuno šlaito, atsiveria man  nuostabus rytmetinis peizažas, apgaubtas paslaptinga rūko skraiste. Nemuno lankos skendi  rytmetiniuose rūko debesyse. Kažkur lankos karklynuose, kartas nuo karto čaiži lakštingalos giesmė, perskrodžia tylą ,o po rūko skraistėje, paslėptuose Nemuno vandenyse, pasigirsta didelės lydekos,  rytmetinės medžioklės šuolis. Net nepajuntu, kaip besibraudamas per karklus ir aukštus pakrantės žolynus prasibraunu prie vandens.

Rytas man, tai tas metas, kai prieš akis atrodo dar visa diena ir niekur skubėti nereikia, tačiau skubu. Sudrėkinu pašarą, išsidėlioju masalus, pasiruošiu žvejybos vietą ir jau skubu padaryti pirmus metimus. Žvejyba plūdine meškere - pakankamai naujas žūklės būdas, juo labiau , kad daugelį metų beveik net nepaimdavau jos į rankas. Nėra didelės patirties, nėra įgūdžių,  o rankose neseniai įsigyta meškerė, dar kvepia parduotuve. Pirmas neryžtingas metimas ir dar nespėjus masalui pasiekti  dugną, kibimas. Pakertu ir tuoj mano rankose sužiba, savo sidabriškais žvynais, Nemuno mitruolė - aukšlė. Pareguliuoju gylį, dar keli metimai ir vėl kibimas. Šį kartą jau  sunkiai į delną telpanti raudonsparnė kuoja...Dar po kelių metimų galiausiai pripranta ranka, prie naujo koto ir pradedu įsitikinti, lengvos 4.5 metro ilgio „match“ meškerės teikiamais malonumais. Be didelių skrupulų ritėje suvyniotas 0,2mm pagrindinis valas, pavadėlis 0,16mm. Plūdė 4gr., kabliukas trumpu koteliu  Nr8 labai gerai tinkantis kukurūzui.

Rūkas galutinai ištirpdo Nemuno pakrančių kontūrus, savo skraiste apgaubia viską aplink, o metami pašarinai rutuliai  lyg išnyksta kažkur rūke, tik garsas atsimušus jiems į vandenį,  išduoda vietą, kur reikės pataikyti užmesti plūdę. Taip metimas po metimo, mano sietelis vis pilnėja. Srovė labai stipri ir plūdė praskrieja šėrimo vietą akimirksniu, todėl nusprendžiu pašarą paskleisti plačiau žvejybos vietoje. Rezultato ilgai laukti nereikėjo. Galutiniame žvejybos vietos taške, plūdė akimirksniu pradingsta, pakertu bet tuščia. Nuvilnija per kūną vilties jaudulys, nejau šapalai apsilankė. Kibimo scenarijaus pakartojimo, ilgai laukti nereikėjo, pakertu -  yra. Prie visų sietelio žuvelių, po ilgokos kovos šį kartą prisijungia jau apie kilogramą sveriantis šapaliokas. Užsirūkau, nužvelgiu aplinką ir lyg vedamos šešto jausmo, mano akys nukrypsta į rūko skraiste slepiamą pakrantę. Ten kažkas yra, tačiau sunku įžiūrėti. Po akimirkos suprantu, tai bebras. Jis kiekvieną rytą iš kažkur grįžta į netoliese esančius savo namus. Bet vos tik mūsų žvilgsniai susitiko, jis be jokio garso pranyko po vandeniu. Taip užtraukęs dūmą mąstau: ,,čia jo namai, jo stichija, o aš čia tik retkarčiais užklystantis į jo valdas svečias“.

Kitame Nemuno krante, medžių viršūnėmis, jau nusirita pirmieji, šios dienos saulės spinduliai, todėl lyg norėdamas sustabdyti laiką,vėl imu meškerę į rankas. Sumetu kelis pašarinius rutulius ir bandau pratęsti rytmetinę idiliją. Dar kelios žuvelės papildo sietelio turinį. Ir vėl žūklės vietos galutiniame taške, akimirksniu pradingsta plūdė. Pakertu ir vėl patiriu pašėlusį chuliganišką šapalo elgiasį. Šį kartą pasisekė daug prasčiau. Šapalas nemažas, todėl taip lengvai nepasiduoda ir kiek paklaidžiojęs po mano žūklės vietą,  įsivelia į netoli pakrantės esantį žolių kupstą. Praeina kelios nevilties  akimirkos ir pagaliau suprantu, jog šapalo jau nėra, o mano kabliukas mirtinai įstrigęs. Po viso šio šurmulio kibimas gerokai suprastėja, nepadeda net paskutiniai pašaro rutuliai ir pagaliau atsipeikėju, kad toli gražu jau ne rytas. Gaila, kad rytas truko tik kelias akimirkas. Reikia pakuotis daiktus,  ir kol dar neprasidėjo nepakeliamas dienos karštis, skubėti namo.

Vos tik išėjus į Nemuno lankos keliuką, pajuntu kaip alsuoja karščiu visa pieva. Einu namo, tačiau žinau, kad tokiomis karštomis dienomis, kai beveik niekas jau nebežvejoja, Nemuno sraunumose galima sutykoti gražių šapalų. Einu ir žinau, kad grįžus namo ilgai neištversiu, pasiruošiu spiningą ir vėl skubėsiu prie vandens.  Jau netoli namų, aukštai iškėlęs uodegą, išdidžiai pasitinka  katinas, kuris  žino kad bus pamalonintas. Pasiekus namus, žliaugia prakaitas visu kūnu, ore tvyro nepakeliamas karštis, o medžių lapai kaip sukaustyti svilinančios saulės, net nekruta, jokio vėjo, beprotiškai   karšta. Termometras perlipęs per +32 laipsnių atžimą.

Kiek pailsėjęs ir truputi atvėsęs,  namuose ilgai neužtrunku, keičiu aprangą, įrankius ir jau su naujomis viltimis ir užsidegimu skubu  kaip keptuve, įkaitusiu keliuku, prie vandens. Šį kartą rytinės žūklės vietą jau aplenkiu palikdamas ją kitam rytui ir pasuku prie sraunumų. Tokiomis karštomis  dienomis, jau vaikystėje pastebėjau, kad srauniose Nemuno seklumose, susirenka šapalai. Net nežinau, kas juos ten sukviečia, gal noras pasideginti, gal saulės vonios, o gal dar kažkokios, mums nesuprantamos gamtos jėgos, bet visuomet per didžiuosius karščius, jų pavykdavo pagauti ant tokių seklumų.

Šią vasarą vandens lygis Nemune labai aukštas, todėl pasiekti tolimuosius seklumų pakraščius kur dažniausiai ganosi didieji Nemuno chuliganai, tikrai nėra paprasta. Reikia labai toli bristi, tačiau, kai taip karšta- tai vienas malonumas.

Išsukus iš lankos keliuko link karklų paunksmės, net širdis atsigauna, pakliuvus  į pavėsį. Prasibraunu, tarsi per džiungles link vandens ir truputi nusiviliu. Ten kur turėjo būti smėlėta pakrantė,  viską  jau slepia  vanduo. Nedėkingas Nemunas žvejams. Ryte vandens lygis vienas, vakare jau kitas. Tačiau nejaugi apsisuksi ir  eisi namo. Pradedu bristi, tačiau pasiekti tolimiausius seklumų pakraščius jau beveik nebelieka jokios vilties. Paskutinį kartą patikrinu kabliukų aštrumą, pasireguliuoju ritės stabdžius ir paleidžiu lengvą sukriukę prieš pat seklumą. Srovė ten ypatingai stipri ir tokias vietas visada mėgsta šapalai. Metimas po metimo, bet  įprastinio, gerai pažįstamo smūgio nesulaukiu. Gerą pusvalandį tuščiai mojuoju spiningu, nuolat keisdamas sukriūkęs, tačiau tuščiai. Nusprendžiu  truputi pailsėti nuo mojavimo spiningu ir pasiekęs krantą, braunuosi per užlietą pakrantę link uždambyje esančių duobių. Šapalų nėra, tad belieka patikrinti ką veikia lydekaitės. Dar nepasiekus lydekinių vietelių, sukriuke susidomi nedidelė lydekaitė, kuri keliauja atgal paūgėti. Taip metimas po metimo, palengva atsiduriu priešais gilias lydekų pamėgtas duobes. Lyg ruošdamasis susikauti su rimta aštriadante, jau rišu pavadėlį ir prisegu didoka, su sunkiu galvakabliu, riperiuką. Duobėje gylis siekia apie 4 metrus, todėl atsarga gėdos nedaro.

Prieš metus, kitus, šiose duobėse pavykdavo suvilioti ne tik gražių lydekaičių, bet guminukais susigundydavo ir vienas kitas starkis. Dabar žinoma starkių jau nesitikiu, nes duobė gerokai uždumblėjo, tačiau pamėginti patikrinti ar gyvena lydekaitės tikrai verta.

Brendu per uždumblėjusią pakrantę ir riperiuku nuolat tikrinu duobės pakraščius...ir mano lūkesčiai pasitvirtina. Pasipriešinimas kitame gale leidžia suprasti, kad tai  ne mažylė, kurios šią vasarą labai aktyvios. Kova netrunka labai ilgai, tačiau pasiekus pakrantę prasideda pats įdomumas. Sausumos nėra, nes stovių beveik iki juosmens vandenyje, o į nugarą jau remiasi karklų šakos ir sumedėja  žolių stagarai....Nebelieka nieko kito, kaip nusiraminti, leisti lydekaitei pavargti ir mėginti iš vandens ją  išimti rankomis. Slenka minutės, lydekaitė jokiais būdais nepasiduoda ir nenori iškilti iš duobės, bet palengva kova krypsta mano pusėn. Ji jau visai nuvargusi klaidžioja kažkur visai greta manęs, tad  metras po metro mažinu, mus skiriantį atstumą. Pagaliau ji jau greta manęs, išsekusi nuo pasipriešinimo. Nesunkiai suimu ją, iškeliu iš vandens ir pagaliau pradedu dairytis, kur galėčiau prasibrauti iki sausumos.

Po šios lydekaitės, duobė daugiau niekuo manęs nesužavėjo, todėl jau be pavadėlio, pririšęs vėl sukriukę, patikrinau duobės pakraštį, kur yra srauni sekluma. Gal po trečio metimo, mano sukriuke susidomėjo šapaliukas, tačiau tuščiai, dar po keletos metimų vėl kibimas. Galiausiai supratau, kad tai tik smulkmė, tačiau visada buvau užsispyręs, todėl keičiau sukriukes kol tuo įsitikinau galutinai....

Diena palengva jau ėjo į pabaigą. Atsisveikinau su gražią lydekaitę padovanojusia duobe ir vėl, per uždumblėjusia pakrantę , besibraudamas per karklų, grįžtu prie sraunių seklumų. Vakaras, tai toks metas kai visada yra tikimybė, tokiose vietose sutykoti šapalų. Rišu „kibią“ šapalinę sukriukę ir žingsnelis po žingsnelio pradedu „šukuoti“ seklumas. Su kiekvienu metimu, brisdamas vis tolstu nuo kranto, kol galiausiai atsiduriu jau iki juosmens vandenyje. Srovė stipri, jaučiu kaip iš po kojų srovė išplauna žvyrą, bet noras pasiekti seklumos pakraštį, kaip medus bitę vilioja bristi tolyn ir tolyn.

Smūgis, sudirba ritės stabdis, sudejuoja stipriai  įtemptas valas ir prasideda kantrybės išbandymo kova. Sekluma nusėta dideliais akmenimis ir baimindamasis, kad laimikis neužneštų valo už akmenų keliu spiningo viršūnę kiek įgalėdamas. Pasiseka,  išvengiu didesnių akmenų ir savo priešininką jau pradedu suvaldyti, tik pasidaro truputi keista. Paprastai šapalai labai agresyvūs, o  šitas chuliganas man pasirodo gan ramus ir nesunkiai keliauja, pagal mano norus kranto link. Tik pakraštyje galiausiai įsitikinu, kad tai toli gražu ne šapalas, o seniau buvęs gana retas mano laimikis - mekniukas. Akimis iš kart pasveriu  - 1.5kg. Taigi panašaus dydžio pagauta  lydekaitė jau turės kompaniją.

Saulė nenumaldomai vis greičiau  bėga link horizonto vakaruose, bet apimtas palaimos vėl brendu ir vėl skrieja sukriukė į tolimiausią seklumos pakraštį. Keli metimai ir vėl smūgis, vėl istorija kartojasi, tik šį karta jau po pirmų sekundžių kovos suprantu, kad priešininkas šiek tiek mažesnis....Taigi dar vienas apie 1.0 kg  mekniukas jau mano rankose ir papildys kompaniją lydekaitei. Apimtas azarto skubu vėl  prie seklumos, nes slenka jau paskutinės vakaro minutės. Dar keletas sukriukės pasiuntimų i seklumos pakraštį ir vėl, vėl meknė, tik dar mažesnė už paskutiniąją.

Užsirūkau, dar galėčiau žvejoti tačiau žvejo azartas jau patenkintas. Tegul lieka rytojui.  Nužvelgiu Nemuno paviršių. Jis kaip stiklas atspindi  dangaus  mozaikas, o vakaruose už horizonto jau palengva slepiasi paskutiniai saulės spinduliai....

Diena buvo puiki. Nepajutau kaip ji prabėgo, pamiršau viską pasaulyje. Kažkur pradingo darbų nuovargis, kasdienybės rutina, o sieloje tapo  taip ramu ir gera, kad nebesinori eiti namo. Mintyse bandau suvokti, kodėl aš žvejoju, kam man to reikia, bet atsakymas prieš akis. Tai dėl gamtos grožio, dėl to, kad ir aš tos gamtos dalis ir jos man reikia, kaip žuviai vandens. O kur dar patirtos emocijos, azartas, juk net nepajunti kaip tampi jos dalimi, susilieji su ja...

Palengva neskubėdamas pradedu pakuotis daiktus, susitvarkau įrankius ir vis žvilgčiodamas i nepakartojamo grožio Nemuno peizažą pasuku į keliuką vedantį per lanką namo.

Praėjo nuostabi diena, kuri kaip sakoma, į gyvenimo trukmę, neįskaičiuojama. Atostogos eina į pabaigą. Dar liko keletas dienų, kurias galėsiu taip praleisti, o vėliau liks tik prisiminimai ir gal būt atsitiktinės žvejybos. Branginu šį laiką, nes brangi kiekviena minutė, praleista, akis į akį, su  Lietuvos upių tėvu - Nemunu.

Gerų visiems žvejybų ir  gausių laimikių.

Upių tėvas - Nemunas