Atostogos tęsesi
.
Jau arti liepos vidurys. Vidurvasaris, tad jau galima trumpai apžvelgti koks šis sezonas, kaip sekasi, kas, kur ir kaip
.
Jau nuo pavasario įstrigo į atmintį keistoki, vėsūs orai
. Įstrigo ir vangus žuvų elgesys
. Vis pagalvodavau, gal čia dėl tos spranašaujamos 2012 metų pasaulio pabaigos
, gal Nostradamo pranašystės, gal Majų kelendoriaus paskutiniai metai, bet jie tikrai kažkokie kitokie. Mes gal nepastebime, nes paskendę savo kasdieniniuose rūpesčiuose, nejučiomis priprantame prie besikeičiančios, mus supančios aplinkos ir atrodo kad taip turi būti.
Pvasaris. Pirmos kelios savaitės neatrodė niekuom išskirtinės, bet jau vėliau pradėjau pastebėti, kad jis vėsesnis, labiau permainingas negu įprastai, kad užsitęsė paukščių sugrįžimas, užsitęsė pavasarinė žuvų migracija, nors atrodo bendra statistika nieko naujo nerodo. Kagi, teorinė statistika yra vieną, o tai ką matai nuolat stebėdamas gamtą savo akimis, jau visai kas kitą.
Nebuvo šį pavasarį aktyvaus žuvų neršto, nebuvo masinio kuojų prieš nerštą "bumo", tyliai išneršė ir visos kitos žuvys, nors įprstai tas vykdavo daug ryškiau. Pagauti paskutiniai šapalai(liepą) vis dar tebeneršiantys, o juk jau liepa.
Gal dėl labai permainingų ir gan vėsių orų visa gamta šiais metais labai skiriasi nuo jau įprastinės. Žvejojant kiekvieną dieną susiduriu su nepaaiškinamu žuvų elgiasiu. Pavasarį beveik nebuvo kuojų kibimo, kai paprastai jos slankiodavo pakraščiais ir puikiai kibdavo, bet ne tos delninės, o jau stambios, apaugusiomis prieš nerštą karpomis. Tokias tik kelias pagavau. Pasigedau ir visų kitų žuvų pavasarinio judesio. Pakraščiai tušti, nors per visą savo žūklės karjierą būdavo priešingai. Pavasarį visa žuvis slankiodavo priekrantės zonoje, slankiodavo alkana ir nereikėdavo jokių įmantrybių, kad ją sužvejoti. Nebuvo tokių metų, kad ji staiga darytų kažką kitaip negu įprastai. Bet ne šiemet
. Pavasarį pakraščiuose buvo tuščia
, šėlo tik vienintelės aukšlės, kurių tikriausiai sparčiai daugėja ir jos jau labiau darosi panašios ne į taikias "plaudas" o į Lietuviškas Nemuno piranijas. Nebuvo ir pavasarinių šapalų
, kurie prieš nerštą, storais išsipūtusiais nuo ikrų pilvais tingi maskatuotis stiprioje srovėje ir patraukia į pakrantes. Ten jie tada labai godžiai ryja viską kas tik jiems pasirodo valgoma. Lygiai taip pat nebuvo ir meknių ir visų kitų žuvų. Pavasarinis Nemunas labiau buvo panašus į tekančia negyvenamą upę, negu į žuvimi garsėjantį Nemuną
.
Kiek įvairiais būdais buvo žvejota, kiek įdėta pastangų, kad nelikti tuščiomis, bet dažniausiai rezultatai buvo labai skurdūs, o dar dažniau beveisiai. Pasigedau ir pavasarinio lydekų šėlsmo. Juk praėjus nerštui paprasti mėnesio laikotarpyje jos labai išalkdavo. Be atodairos daužydavo Nemune viską kas krutą, viskas kas telpa į jų dantytus nasrus ir paprastai balandžio pabaigoje ir visą gegužę jos kraustydavosi iš proto dėl skanaus kasnelio. Deje tik ne šiais metais
. Suaktyvėjimas sąliginai šioks toks buvo, bet neryškus ir akivaizdžiai, kad su, bet kuo ir bet kaip, tikrai pagauti nelabai sekėsi
. Reikėjo nemažai pastangų, daug tyrinėti, mėginti, kartais imtis kažkokių kraštutinumų kad dantytasias išjudinti iš jų slėptuvių.
Birželis.
Tai toks mėnuo kai gamta pagaliau pilnai ištiesią per žiemą lenktą nugarą. Pilnai pabunda augalai, peri ar jau išperi dauguma paukščių, taip pat ir dauguma žūvų būna išneršusios arba jau šoka paskutinius tuoktuvių šokius. Visa vasarinė žuvis ir tikriausiai beveik, be išimties šį mėnesį būna aktyviausia
. Karšiai, lydekos, šapalai, kuojos, plakiai, meknės, salačiai, ešeriai, karosai. Visi šie vandenų gyventojai šiuo metu plačiai išskleidžia savo pelekus ir džiaugdamiesi pagaliau atėjusia vasara pradeda įprastinį savo gyvenimą. Godžiai maitinasi, aktyviai juda ir jų elgesys šiuo metu lengviausiai nuspėjamas, nes elgiasi kiekviena rūšis naturaliai pagal savo instinktus. Bet vėl ne šiais metais. Apie nuspėjamą jų elgiasį iš vis negali būti kalbos. Kiekvienais metais nuo birželio pradžios sėkmingai žvejoju lydekas, šapalus meknes ūsorius ir visą kitą "meškerinę" žuvį, tačiau šiais metais jų nuspėti jau neįmanoma
. Lydekos pasirinkusios ne savo įprastines vietas, o kaip "pliauskos" sugulusios ant sraunių seklumų viršūnių, kur tik šapalas ar ūsorius turi tiek ištvermės ten laikytis. Negana to ant pačių seklumų pagautas ne vienas karšis spiningu ant mikro guminukų. Šapalai ir meknės priešingai. Pasitraukė nuo sraunių seklumų ir apsigyveno ramesnės tėkmės ruožuose, kur jie paprastai lankosi tik labai vėsiomis dienomis kai užsitęse blogi orai.
Nors Nemuno dugnas ir jo realiefas nuo praėjusių metų mano valdose pasikeitė minimaliai arba visai nepakito, bet iš kažkur atsirado nemažai karšių ir starkių
nors jau 5-7 metai retai papuldavo ant kabliuko šios žuvys. Prieš gerą 10 metų laiko buvo labai stipriai pakeistas mano apylinkių Nemuno dugnas. Kasė žvyrą ir tt, ir kai šie išrausti akmenuotame dugne gilūs kanalai uždumblėjo, o dar nuolat į pakrantes žemsiurbės pylė smėlį tai per keltą metų iš gilių akmenuotų pakrančių beliko uždumblėsjusios seklios varlių veisyklos
. Neliko gelmių neliko ir karšių su starkiais. O šiais metais atsirado ir nebūtinai ten kur giliausia, bet atsirado ne vien mano valdose. Starkių ir karšių pagauna žvejai ir gerokai toliau nuo mano valdų ten kur jie iš vis net senais laikais buvo daug retesnės žuvys.
Geras ženklas ir būt šaunu, kad šios žuvys užsilaikytų šiame Nemuno ruože
, bet kalbant apie birželį sunku net paaikškinti koks jis buvo. Tas paaiškinimas "žuvies čia nėra" gal nelabai tinkamas. Jos yra nei daugiau nei mažiau negu kitur
, bet norint turėti gerą žūklę jau neužteks ateiti prie vandens ir porą valandų pamojavus spiningu ar pasėdėjus su dugnine sakyti, kad turėjau puikų kibimą. To tikrai nebus, to niekados ir nebuvo, o ypač šią vasarą. Ne vienas žvejoklis laikosi tokio principo. Atėjau per pakrantės žolynus takeliu, radau vandenį, valandą pažvejojau ir turiu pagauti daug geros žuvies
nes gerai pagauna kažkas kitas. Taip gal tik labai seniais laikais buvo
Visada tenka įdėti labai daug pastangų, daug eksperimentuoti, tyrinėti ieškoti, prisitaikyti ir tt. kol pagaliau atrandi kažkokį siūlo galą. Tai užtrunka ne valandą ne vieną žūklę, ne dvi žūkles, o kartais keletą savaičių nuolatinio tyrinėjimo- eksperimentavimo. Neteisinga nuomonė
, kad radus vandenį užmetus meškeres jame turi pagauti, nes pagauna kiti. Kiekvienai žūklės vietai reikia gan didelio "įdirbio". daug ją stebėti ir tt, kad pradėtų atsirasti neatsitiktiniai, o daug maž nuolatiniai rezultatai. Žinau tik vieną ir manau tai neginčijama tiesa, kad žvejojant vieną kartą per mėnesį tikrai nuolatinio gero rezultato nebus, nesvarbu kur bežvejoti, bet kur Nemune ar ežere.
Labai tas pasijautė šiais metais birželį kai per pirmas atostogas, tikėtasi gero kibimo, o rezultatai buvo labai prasti. Pagauti pasisekė, bet ne sistemingai, ne tikslingai, o tik daugiau atsitiktinai. Žvejojau savo vietose, bet žvejoju tik tai kas kibs. Tokia žūklė daugiau primena tą žveją kuris tik kartą per metus paima spiningą į rankas ir visiškai pasimetes prie vandens svaido bet kokius masalus į visas puses. Tokiu žveju jaučiausi visą birželį, nes nebuvo įmanoma suvokti- susikonkretinti, kur kaip ir ką žvejoti. Viskas buvo kitaip negu įprasta, viskas visiškai skirtingai negu visais kitais ankstesniais metais. Teko tikrai daug skirti laiko stebėjimui, ir iki absurdo lygio tyrinėjimams. Praėjo visas birželis kuris visada būdavo pats geriausias mano valdose ir tik atėjus liepai pradėjau jau susivokti kur kaip ir ką galima žvejoti. Taigi prireikė viso mėnesio, kad perprasti nelabai suprantamą šių metų žūklę savo valdose.
Liepa taip pat nelabai džiugina, nes šis mėnuo dažniausiai būna gan silpnas. Žuvis jau pasisotinusi po pavasarinio neršto, jau įsikūrusi savo nulatinėse buveinėse, viskas jau sustojo į savo vėžias, tad jei ką ir pavyko per birželį sužinoti atrasti, tai liepą galima tik susirinkti to žinojimo likučius. Pasidžiaugti tikrai nėra kuom, nes žūklė kaip ir birželį labiau primena atsitiktinumų žvejybą. Visos tikslingos žūklės baigiasi dažnai visai nepaaiškinama baigtimi.
Ar reikia dejuoti, kad tokie išskirtinai prasti metai. Manu tikrai ne
Paieškos- stebėjimų- tyrinėjimų dėka man užtenka žvejiškai aistrai patenkinti, o žuvies man per daug, kad ją visą pasiimti su savimi. Ne dėl mėsos juk mirkstu iki juosmens Nemuno vandenyse. Tik žinau, kad šiais metais norint pagauti jau tikrai nepakanka rasti vandenį ir užmesti meškerę. Žinau, kad reikia daug stebėti, daug "dirbti" kad sulaukti nors atsitiktinės adrenalino injekcijos
. Išskirtiniai meteliai ir tikrai labai sunkiai suprantami
, bet kartais gal ir gerai kad jie tokie. Nebūtų juk jokio malonumo kas antrą užmetimą išsitraukti po 5kg ūsorių...ir taip visą diena. Nesuprantami keistumai priverčia labiau "įsiklausyti" į gamtos ritmą, priverčia tobulėti ieškant ir stebint, o tai savotiškas malonumas kai įdėtos pastangos kartais duoda ir šiokių tokių vaisių
. Tuomet pasijunti ne visiškai "žalias" žvejoklis
, ne visiškai atsitiktinimų auka, o kad netgi tokiais nevykusiais metais, vis vieną atrandantis bendrą kalbą su gamta
. Nuo to manau ir reikia pradėti prieš paimant meškerę į rankas, nuo to tikriausiai ir reikia pradėti kalbėti kiek tos žuvies mano valdose yra ar nėra. Jos tikrai ne daugiau negu bet kur kitur
, bet norit, kad jos atsirastų visur, manau nepakanka ypač šiais metais, tik užmesti kartą per mėnesį meškerę.
Na ir prirašiau turėdamas laisvo laiko
Bet užplaukė kažkoks debesėlis vis pagalvojant, kad tik pas mane šiais metais žuvies yra, o kitur visai nėra.