Rugsėjo 29d.

Nors snargliuoju, bet pabandžiau
Kaip visada rudenį mano valdose su kibimu sunku . Vanduo aukštas, ryte plaukė daug šiukšlių, priėjimų mažai, o kibio visai nulis. Mėginau rasti ešerių, bet neradau nė ešerių nė lydžių. Išklapojau visas Veliuonos Nemuno pakrančių klampynes.



Nemunas gražus, rytinė ramybė, tyla, aukštai dangui kartas nuo karto rėkauja praskrendantis žasinų būrys, o štai su kibimu nulis. Tik nesiliaujantys Nemuno valymo darbai
Vėliau dar nuvažiavau žemiau link Raudonės. Ten nuo dambų nors klampoti nereikia. Galima nebridus žvejoti nuo kranto. Už dambų radau tik mažų ešeriukų



"Nušlifavau" net penkių dambų galus ir duobes, o ešeriukai tik keli. Nė vienos lydekinės atakos tik vienos dambos gale guminuką iki pat kranto iš gelmės atsivijo kilinis salatukas. Apsisuku ir vėl pradingo gelmėje .
Nors žuvies visiškai nereikia, bet vis vieną norėjosi nors su ešeriais "paišdykauti" savo malonumui, kad neprarasti "žvejybinės formos"
Beliko tik su nostalgija grožėtis rudenėjančiu Nemunu ir po truputi jau džiauti, kai kuriuos žūklės įrankius, žiemojimui. Ruduo mano valdose, sunkus metas na o su lydokais dar manau susitiksim





Kad ir koks gražus oras buvo, bet pabaigai vis viena gavau lietaus
tačiau supratau kad geriausias vaistas nuo slogos yra žūklė Sloga beveik praėjo

Alia, ziuriu pas Audriuka vanduo kaip nuskaidrejes, turbut tai ir buna nekibos rudeni priezastis, nors gal klystu...

Spalio 5d.

Senei jau laikas jamti lydoką
Pradėjau kai saulė buvo aukštai Prie Nemuno smarkokas pietryčių vėjukas Nebuvo šalta, bet žvejoti gerokai trukdė



Lygis nelabai aukštas, priėjimai pusę bėdos, žvejoti įmanoma .
Kaip ir praėjusį kartą, vėl iššniukštinėjau apie 2km , savo valdų pakrantės , klampodamas per karklynus, žolynus, džiungles ir klampynes .



Nekimba
Pažvejojau apie 4-5 val. ir turėjau tik tris kibimus. Ešerinių kibimų iš vis neturėjau . Išsislapstė kažkur rupūžokai, kad net neina surast .
Kagi, tik trys lydekiniai kibimai, dvi išprašytos į krantą.
Pirmoji neužauga, po foto sesijos, keliavo atgal





Antroji jau truputi smagesnė



Kažkokia truputi keistuolė,- nuolat besišypsanti



Be žuvies sakė negrįžti , tad šia prigriebiau su savimi . Namuose parodė 3,2kg. Kaip rudeniui mano valdose jau nebloga tik galėtų būti daugiau to veiksmo. Atsibosta mojuoti tuščiai
Kagi gal tai jau viskas šiais metais , o gal dar ir ne....

Spaliukų 12d.

Nuo ryto ėmiau Nemuną Neoficialiai uždarau savo spiningavimo sezoną Nemune
Oras pasitaikė geras. Ryte buvo labai drėgna, viskas šlapia, varva, bet nelijo, o tik sėdo iš dangaus dulksna. 8val ryte buvo +10. Nemuno lygis žemas kaip vasarą, jokio vėjo, tad bandysim kažką sezono uždarymui iškrapštyti.



Pradėjau prie Raudonės.



Apie porą valandų be jokio kibimo.
Vietoje taip pat žvejojo kompanija su fideriais ir plūdinėmis. Per kelias rytines valandas neturėjo jokio timptelėjimo Gal todėl, man jau grįžinėjant jų žūklavietėje atsirado staliukas su visai rimtu "rem" komplektu
Ridenausi atgal prie Veliuonos. Ten bent vietos labiau išstudijuotos, gal pasiseks...







Foto su žuvimi deje nebus. Apie porą valandų žvejojau prie Raudonės ir dar apie 4 val šukavau savo gerai žinomas kibias vietas prie Veliuonos.
Neturėjau jokio tikro kibimo. Buvau tik už šono užkabinęs puskilinį karšiuką,- pabėgo, ir bekeliant guminuką iš vandens grybštelėjo jį už uodegos, iš žolių, kaip strėlė atlėkusi puskilinė silkutė. Viskas. Jokių ešerinių kibimų, jokių lydekinių atakų, mėginau mikriuku netgi karšį gundyti, nesuveikė niekas.
Ne tik, kad niekas nesuveikė, bet pramaklinėjas, vėl vos ne porą km pakrantės, neradau jokio galimo žuvies susibūrimo.
Kagi, sezonas atrodo, noriu to ar ne, mano valdose jau uždarytas Gal dar kažkada mėginsiu, gal....o gal jau tik sekančių metų pavasarį....

buvai pastebetas sendien,gryztant is Jurbarko bolida tavo maciau

Spalio 13d.

Oras per daug gražus, kad uždarius spiningavimo sezoną, savo valdose, sėdėti namuose
Ryte, nuo kažkokio septinto intuicijos jausmo, gavau spyrį į užpakalį ir vėl atsidūriau prie Nemuno



Oras dar gražesnis negu vakar. Lengvas rūkas, viskas vėl šlapia, bet dangus virš galvos , priešingai negu vakar, skaidrus ir giedras. Laukia graži diena . Vėjo taip pat beveik jokio, tik karklų nugeltę lapiukai, vos vos kruta, nuo dvelkenčio, vos juntamo rytinuko...



Išlindusi saulutė, greitai sutirpdė, rytinio rūko lieknas ir diena tapo šviesi, skaidri ir netgi visai šilta.



Pradėjau gal apie 10val. Prieš išvykdamas prie Nemuno, dar sulaukiau Dianiuškos palinkėjimų
Gal todėl, kad toks gražus oras, o gal, kad tai 13 diena, o gal net dėl septinto žvejiško jausmo, o labiausiai tikėtina, kad dėl Dainiaus palinkėjimų, po pusvalandžio sulaukiau lydekinės atakos. Buvau toli nubridęs, o ji užkibo beveik vidurį Nemuno, tad ilgokai kovojom , kol po truputi prisitraukiau prie savęs. Į krantą "nevilkau". Prisitaikęs pasiėmiau vandenyje Vanduo juk skaidrus, viskas matosi kaip ant delno Jau krante,- foto sesija
Visai graži dantytoji. Bus apie porą kg.



Gal būt tai siūlo galas... tad nieko nekeičiu. Palieku tokį patį masalą, tą pačią pravedimo techniką ir netgi nusprendžiu niekur toli nesimalti, o sąžiningai iššukuoti tas dvi duobes, esančias beveik vidurį Nemuno.
Po pusvalandžio vėl lydekinė ataka. Pasimuistė, pasitąsėm pirmyn- atgal ir pabėgo Tačiau pasidarė aišku, kad pagaliau tikrai teisingu keliu einu . Vėliau dar viena labai arši ataka ir į rankas pačiupau kilinukę. Maža, bet agresijos galėtų pavydėti net šapalas
Vėliau stojau prie antros duobės



Apie pusvalandį nieko ir jau galvojant grįžti į pirmąją duobę, - ataka. Tuščia Apsuku ritę gal porą kartų, leidžiu guminukui sklęsti link dugno ir vėl ataka vėl tuščia Vėl keletas ritės apsukimų, vėl guminukas lieka pleventi, skęsdamas srovėje link dugno ir Šį kartą neprašovė Pasikirtau
Ale še tau, kad nori, nelabai ji manęs klauso Teko susiimti , pasiveržt stabdžius ir pompuoti jau į krantą ...

Viską sugaudžiau ant KEITECH guminuko, tik nežinau, kam labiausiai dėkoti. Vakar nekibo visiškai, o šiandieną būtų gėda skūstis, kad rudenį mano valdose prastai kimba. Gal pagražėjąs oras, gal tas septintas žvejiškas jausmas, bet vis vieną labiausiai tikiu Dainiaus palinkėjimais . Ačiū Dainiau





Kažkur nukišau svorio mierą, tad iš akies 1kg, 2kg su kapeikom ir 3kg su kapeikom.
Baigiau apie 13 val. Užteks, nes paskutinę valandą mojavau jau tuščiai.
Va dabar galima sakyti, kad sezoną (oficialiai) kaip priklauso jau uždariau
Nors.....

Ne, nu čia jau taip išgyrei, taip išgyrei, kad pradėsiu sau pačiam linkėt sėkmės Tik, žinoma, iš pradžių reik pabandyt išlėkt žvejot
Pavarei, Audriau Jeigu dar tęsis tokie orai - ir toliau "uždarinėk" sezoną

Spalio 19d.

Vėlai po pietų trumpam turėjau galimybę iki 17val., pažvejoti.
Oras lyg ir neblogas, saulėta, tik prie Nemuno smarkokas pietvakarių vėjas.
Nebuvo laiko kažkur maltis į geresnes vietas, tad sezono pratesimą dariau tiesiog senose gerose duobėse prie namų.

Nemunas pasišiaušęs, pakraščiai nuo bangų sudrumsti, lygis šiek tiek kilęs, bet dar nieko baisaus.



Žvejoti teks aišku padoriai įsibridus iki juosmens, kad pasiekti tai, ką noriu pasiekti



Pirmu metimu palikau guminuką . Duobės skardis dar toli, neiškėliau kiek reikia ir ate
Bridau dar giliau, kad geriau užsikelti guminuką, prieš duobės skardį.
Po pusvalandžio, spiningavimo sezoną pratesiau
Solidus, netoli kilogramo rainius



Dar po kokio pusvalandžio,- silkutė. Nu bet rajumas tai neišpasakytas . Surijo ilgą KEITECH gumą iki pat šaknų





Prie duobės išėjimo yra stačiais šlaitais sekluma. Pakasinėjau jos šonus guminuku ir... iškrapščiau net du, visai normalius lydokus ir dar vieną apie 350-400gr ešeriuką.

Mano spiningavimo sezonas Nemune jau kaip ir uždarytas, bet va tokios staigmenėlės labai malonios Reikės atžymėti

Iš akies lydekiukais apie 1,8kg ir apie 1,5kg. Ešeriukai apie 900gr ir 400gr.
Kaip tokiu laiku Nemune,- šauni medžioklė buvo

Spalio 20d.

Atodo būsiu blogai uždaręs spiningavimo sezoną. Kimba,- nors tu ką....
Apie 10val. vėl buvau prie vandens. Šiandien jau lengvas rytinis vėjukas, apsiniuakę ir atrodo tuoj lis.
Lietaus laukti tikrai nereikėjo. Pradėjau žvejot,- pradėjo lyti.
Vėl maišiau eilinę lydekinę duobę. Negaliu sakyt kad visai nekimba. Kibimas yra, tik šį kartą su dydžiais jau ne kas .





Apie gerų porą valandų ten pažvejojau, bet nieko įdomesnio neįvyko. Vis tos pačios silkutės. Rankose palaikiau net 4vnt. Gal kai kurios legalios, bet ne mailių smaugti čia atvažiavau .

Važiavau į kitą vietą. Ten net dvi duobės.
Pirmoje apie valandą jokio kibimo , o kitos išėjime vėl tas pats .





Ir dar labai alkanos, nes ryja iki "dugno"



Vėl šokau į auto ir važiavau ten, kur nelabai šiemet žvejoju.
Pusvalandis mojavimo tuščias , tačiau kelis kartus ištraukiau gleivėtą valą. Jutau, kad toje duobėje kažkas gyvena .
Gaila, kad nesivežioju tokiu metų laiku lengvo spiningėlio, ne per didžiausias pasirinkimas ir mikro masalų rankinėje, bet nusprendžiau pamėginti išgraibyti tuos, kurie man terlioja pintą valą
Mečiau lydekinį pavadėlį į šoną, dėjau fluoro karbono pavaduką, 4gr galvakablį ir pradėjau erzint. KEITECH dviejų colių nevalgė, REINS dviejų colių, išmėginau net keletą spalvų. Nieko nors vėl kelis kartus gleivėtas valas.
Visą reikalą pataisė CRAZY FISH česnakiniai kirminiukai ant 3g čeburaškos





Kibimas yra ir valgo visai su pasigardžiavimu , tik labai sunkiai paima. Bėda,- orginalus čeburaškos kabliukas Deje, visos surenkamos čeburaškos ir geri joms kabliukai, guli senei užkonservuoti žiemai, namuose .
Belieka žvejoti su tuom ką turiu, nes namo jau tikrai nevažiuosiu



Smagumėlis neišpasakytas . Tokiu laiku karšiukai,- pasaka, o ne žvejyba. Iš tos laimės net pamiršau, kad rudenį reikia gaudyti lydekas , bet kas ta lydeka, prieš karšį, pagautą spiningu . Nesulyginami dalykai
Pabėgo tikrai ne vienas, bet keturis vis tiek iškrapsčiau





Didysis iš akies apie 2kg. vienas apie kilogramą, kiti du, dar mažesni.





Tai dabar likau nesupratęs. Užsidarė tas mano spiningavimo sezonas ar vis dar nelabai
Bet kuriuo atveju, karšys spiningu labai malonu, o dar tokiu laiku,- dvigubai . Tokia žūklė, man aukščiausios kokybės, nepriklausomai didelės tai žuvys ar ne...
Pasirodo nuskaidrėjus vandeniui, baltą žuvį pagauti spiningu netgi paprasčiau negu šiltuoju metų laiku. Didžiausia problema tik ją surasti, kur jos ruošiasi žiemoti...

Spalio 26d.

Rytas apsiniaukęs, pučia ne pats silpniausias pietrytinis vėjas, lygis Nemune šiek tiek kilęs, bet bandyti, kažką iškrapštyti spiningu dar įmanoma.



Kaip ir praėjusį savaitgalį, vos tik pradėjau skėtriotis su spiningu, tuoj pat pradėjo lyti



Šį kartą, atsivežiau net du spiningus. Vieną lydekoms graibyti, o kitą lengvą spiningėlį, mikro masaliukams.
Po praėjusio savaitgalio sėkmingos karšių žūklės, tikiuosi vėl jų suvilioti, tad ir pasiruošiau tam reikaliukui truputi rimčiau

Mikrinau apie dvi- tris valandas. Ešeriukas vienas, ešeriukas du, ešeriukas trys...ir tt., o karšys neima . Šį kartą net masalų karšims kaip reikiant atsivežiau keičiau vieną po kito, bet....
Ne kartą ištraukiau gleivėtą valą, o kibti nenori . Taip nieko jiems ir neįsiūliau . Ešerių pagavau apie 10 - 15 vnt. Dydžiai tik šeip sau 200-300gr.





Vienas pakliuvo net iš gigantų giminės



Nerinkau, - paleidinėjau.
Pabaigai leidau į darbą sunkūjį spiningą su lydekiniais masalais. Vėl apie porą valandų pamojavau, bet lydžio taip ir nesuviliojau. Atrodo kad net tikro lydekinio kibimo neturėjau. Pagavau tik vieną jau normalesnį ešeriuką ir viskas.



Žūklę beveik būtų galima užskaityti, jei tik būtų rinkti visi ešeriai. Geriau negu nieko, geriau negu visai tuščias mojavimas. Ešeriai po truputi kibo, rankos žuvim pasmardintos, o žinant, kad tai spalio pabaiga, rezultatas mano valdoms jau visai neblogas .
Pailsėjau nuo kasdienybės, pabuvau, truputi ekstremaliai gamtoje, nes visą žūklės laiką prausė lietus, tad grįžus namo, kur viskas sausa, kūrenasi židinys ir šilta, jaučiuosi lyg naujai gimęs Ne pro šal būtų net

Spalio 27d.

Pasukom laikrodžius ir dar nesuspėjus priprasti prie naujo laiko, šį rytą mano valdos sulaukė svečių .
Prisijungė ir mano šeimyna. Oras ryte buvo visai malonus , nešalta, lengvas rūkas, tik Nemunas šį kartą iškrėtė eilinį pokštą . Lygis per naktį pakilo apie metrą Pažvejoti atrodo nelabai išeis, bet nors dėl vaizdo vis vieną užmesim meškeres



Bet va merginoms ta mūsų žvejoba visai dzin



Kokia gali būti žvejyba, kai ten kur vakar dar buvo sausa, šiandien jau iki juosmens ir dar visas savartynas....







tik labai trumpai pavaidinau su spiningu rankose, kad žvejoju Pravaliau truputi Nemuną, bet pati smagiausia žvejyba buvo prie staliuko...



Iki pietų išsiblaivė, net saulutė nušvito. Buvo visai malonu pasėdėti prie Nemunėlio







Na o po pietų, kaip ir buvo prognozuota, netikėtai pradėjo lyti Baigėsi mūsų žvejoba ir skirstėmės į namus.
Nei su fideriais, nei su spiningu neturėjom jokio kibimo, bet visai skaniai kibo kiti geri dalykai
Tikėkimės tai nebuvo paskutinis bandymas šį rudenį žvejoti...
Ačiū Tadziaus šeimynai už netikėtai, visai smagiai praleistą laiką gamtoje

Lapkričio 2d.

Užsiciklinau su karšiais . Nuo ryto iki po pietinio lietučio, prievartavau su spiningu mikro masalais, karšinę duobę
Du geruliai ir vienas mazgis, tik deje nė vienas nepakliuvo į mano rankas . Visi pabėgo Kibimų turėjau ir daugiau, deje
Teko pasitenkinti tik keletu nedidelių ešeriukų ir vienu geruliu ešeriu apie 700-800gr.







Pusvalandį dar skyriau lydekoms, su sunkesniuojų spiningu ir lydekinėmis gumomis. Nė vieno lydekinio kibimo, tik keli, didelės gumos, ešeriniai papurtymai.

Vandens lygis buvo žemas bet jau kilo, na o oras nė šioks, nė toks. Buvo pasirodžiusi saulė, jai bešviečiant, kelis kartus nulijo, paskui visai apsiniaukė. Kartais pūtė smarkokas pietrytinis vėjas Žvejyba mikro masaliukais buvo ne pati maloniausia.

Tai tiek to "gerumo" iš šios dienos.

Ilgai neapsisprendžiau, ar apie tai jau laikas rašyti, kai pats žengiu dar tik pirmuosius žingsnius, taikios žuvies žūklėje, spiningu. Karšis, pagauta spiningu, ne vienam žvejui, vis dar sukelia ironišką šypseną. Prieš kelis metus, gal ir pats būčiau nusišypsojas ir mintyse pagalvojas, kad laimingasis žvejas, kuris dievagojasi spiningu suviliojąs karšį arba visiškas melagis, arba tiesiog jį užkabliavo.


Dabar jau nesišypsau, dabar tai visai kasdieninis reiškinys ir netgi toli gražu, ne atsitiktinis.Labai daug kas pasikeitė, spiningavimo pasaulyje, per keletą paskutinių metų. Atsirado priemonių ir įrankių realizuoti, patiems subtiliausiems tikslams, parduotuvių lentynos pasipuošė, įvairiausiais dirbtiniais valgomais, kvapniais ir žuvims gardžiais mikro masalais, ištobulėjo lengvi ir jautrūs spiningų kotai, valai ritės ir visos kitos, tam skirtos žūklės priemonės. Jei prieš kelis metus tik ne daugelis spiningautojų žinojo ar turėjo, liaudyje vadinamus „valgomus“ guminukus, tai dabar daugelis spiningautojų vien tik tokiais ir žvejoja.
Man, šis aštrus, valgomų guminukų kabliukas, taip pat giliai „įsmigo“, kai jais mėginau žvejoti ūsorius. Srovių galiūnus šį kartą aišku palikim ramybėje, o pamėginsiu trumpai apibūdinti žūklę, valgomais mikro masalais, tikintis karšio.

Įžanginė istorija:

Pirmieji „valgomi“ silikoniniai maslalai, mano arsenale, atsirado gan vėlai, kai jau ne vienas, labiau pažengęs spiningautojas, buvo gerokai artimiau su jais susipažinęs. Pažintis prasidėjo bandant vilioti ūsorius, tačiau pirmuosius šių masalų privalumus atradau žvejodamas ešerius. Netgi nekibią dieną, rezultatas, žvejojant valgomais masalais buvo geresnis. Ešeriai kibo pastebimai aktyviau, mažiau pabėgimų, viskas vyko žymiai garantuočiau ir tai pastūmėjo dar labiau jais domėtis.
Per žiemą kaupiau įvairiausių „valgomų“ masalų arsenalą, ieškojau informacijos internete, skaičiau, žiūrėjau video medžiagas, ir mėginau suprasti, o tuo pačiu ir sukurti, naują strategiją, artėjančiam spiningavimo sezonui. Nedaug informacijos pasisekė rasti apie taikios žuvies žūklę spiningu, todėl atsirado dar didesnis noras, būtent taikios žuvies gaudymo spiningu sprangą, užpildyti pačiam, savo pastangomis. Juk taip malonu, kai net patys fantastiškiausi sumanymai, sprendimai ir bandymai yra apvainikuojami sėkme.
Taikinys tapo karšis, nes pasirodė, kad tai vienintelė taiki žuvis, kuri dažniausiai sutinkama mūsų vandenyse, kuri užauga gana įspūdingų dydžių, matuojant Lietuvoje sugaunamų žuvų matais ir kurią pagauti spiningaujant, atrodė yra reali galimybė. Karšis ir todėl, kad jau anksčiau spiningaujant mažiausiais silikoniniais, tada dar „nevalgomais“ masalais, ne kartą pasisekė pagauti, kaip aš sakau, „teisingai užkibusių“ keptuvių.

Spiningas:
Gal būt „UL“ džigavimui skirtas spiningas, būtų ir pats idealiausias pasirinkimas, bet žvejojant upėje, kur nemažą įtaką žūklei daro srovė, lengviausių kotų atsisakiau. Geriausias pasirinkimas tokiai žūklei man tapo „L“ klasės džiginis kotas, su 2-12gr išmetimu, greitos (fast) akcijos ir 270cm ilgio. Tokių parametrų prireiks lėtai pravedant, stuksenant į dugną 2-5gr masalais, kartais net stipresnėje srovėje. Mano dabar turimas tokių parametrų kotas, deja tik 240cm ilgio ir jau įsitikinau, kad be 270cm ar net 300cm, kai kurių sumanymų upėje realizuoti tiesiog nepavyks. Ilgis aišku sumažiną visos sistemos jautrumą, tačiau supratau, kad kartais geriau prarasti truputi jautrumo, tačiau turėti galimybę, lengvą masalą, taisyklingai stuksenant į dugną, užvesti į staigų duobės šlaitą. Su trumpu kotu masalą tiesiog tik užvelku prieš statų duobės šlaitą, nuravint visas kriaukles ir surenkant dugno šiukšles. O juk ten kartais „stovi“ keptuvės. Ilgų spiningų parduotuvėse su tokiais parametrais, pasirinkimas deja skurdus, tačiau kažką prisitaikyti tikrai įmanoma. Ir dar,- niekados nesirinkčiau koto, kurio pirmas nuo ritės žiedelis labai mažo diametro.

Valas:
Net nekilo minčių, bandyti karšį vilioti su mono valu ir štai kodėl. Pirmiausia todėl, kad žvejoti reikės lengvais masalais ir kartais ne pačiais mažiausiais atstumais. Norint užmesti 2-3gr didesnį atstumą, reikės naudoti jau labai plonus mono valus. Mono valas turi tąsumo savybę, todėl pajusti atsargius karšio kibimus, kai masalas tik įsiurbiamas ir pakeliamas nuo dugno, su tokiu valu nelabai realu. Truks informatyvumo ir stuksenant į dugną, todėl net nemėginau žvejoti karšius spiningu, naudojant mono valus. Pinti valai, idealiausias pasirinkimas. Man kaip ir anksčiau favoritu išliko „KAMATSU TECHRON“. Jų sąlyginiai diametrai prasideda nuo 0,04mm, todėl tokiai žūklei labai puikiai tiks. Aš naudojau nuo 0,04mm iki 0,08mm.

Ritė:
Pagrindinis ritės parametras man pasirodė, teisingas plono pinto valo klojimas būgnelyje ir patikimas valo paėmimas į valo vediklį, užlenkus lankelį. Stabdis visada geriau priekinis, nes valai labai ploni, apkrovos, pasikirtus solidžią keptuvę, gan ženklios, todėl priekinis stabdis tokiose situacijose suveikia patikimiau ir padaro „atleidimą“ daug tiksliau už gale ritės reguliuojamą stabdį. Kiti parametrai aišku kiekvienam pagal piniginės galimybes. Ritės būgnelio dydis 2000-2500.

Masalai:
Nuo šios vietos prasideda, kiekvieno žvejo fantazija. Teko pagauti „REINS“ vibro kirminais, pačių įvairiausių spalvų, „PANTOON 21“ mažiausiais "JILT"tvisteriukais, „LUCY JOHN“ mažiausiais vibro kirminiukais "BAIT BIATH" sliekučiais ir netgi nevalgomais mikro riperiukais. Tikriausiai pasitaikius masalui reikiamoje vietoje, tinkamu metu ir esant karšiams alkaniems, galima tikėtis kibimo, pačiais įvairiausiais mažais silikoniniais masalais. O kuris masalas geriausias ? Atsakymo tikrai dar neturiu, tačiau kai kurie „CRAZY FISH“ mikro masalai, daugeliu atvejų pirmauja, karšių žūklėje spiningu.











Karšių žūklė spiningu.
Pirmiausia apie patį karšį. Pristatinėti jo nė vienam žvejui nereikia, visi daugiau ar mažiau žinom ar skaitėm apie šią žuvį, bet norisi padėti visus mokslininkų raštus į šoną ir pažvelgti į šią žuvį spiningautojo akimis. Pradėkim nuo to, kad karšis maitinasi nuo dugno, rinkdamas jo gardumynus. Nesibodi net dumblą parausti savo snukučiu, kad iš jo išsiurbti kokį skanėstą. Atradęs dugne skanėstą, neretai stojasi beveik vertikaliai, uodega į viršų ir tik tada įsiurbią rastą skanėstą. Štai todėl ir guldo plūdę, kai įsiurbęs kabliuką su masalu, vėl sugrįžta į vertikalią padėti. Srovėje maitinasi gal kiek kitaip, tačiau prigimties principai išlieka tie patys. Tad kaip įmanoma tokiai ramiai,- taikiai žuviai įsiūlyti kažkokią silikoninę apgaulę, kai spiningaujant, pravedamas masalas, tik kartais akimirkai paliečia dugną. Taip ir aš visada maniau, kad tik taip karšis maitinasi ir kad karšis su spiningu sunkiai nesuderinami.
Vidurvasaris. Rytas jau į pabaigą ir veidą jau pradeda svilinti pakilusi saulė. Spiningauju toli nuo kranto, nubridęs prie seklumų, kur tikiuosi šapalo ar meknės. Kartais mikro guminuką nuleidžiu iki pat dugno ir leidžiu jam pasiridenti smarkioje srovėje dugno akmenėliais, taip tikėdamasis, kad jį pačiups solidus ūsorius. Net nelabai supratęs, kurią akimirką įvyko kibimas, tiesiog staiga perlinksta spiningas ir aš jau kovoju smarkioje srovėje su ne pačia mažiausia žuvimi. Širdis nusirita į kulnis. Nejau „sėdo“ ūsorius. Darau visus veiksmus spiningu, lyg galinėčiausi su ūsoriumi. Neleidžiu jam spaustis prie dugno, keliu kiek įmanydamas, stengiuosi sulaikyti nuo vietos, kur dugne dideli akmenys ir tik kai stiprioje srovėje, pavyksta prisitraukti arčiau, už kokių dvidešimties metrų nuo manęs, į paviršių iškyla solidus, bronziniais šonais karšis. Iškyla ir kaip laivas pralaimėjčs kovą, krentą ant šono.
Tai ne vienas ir ne du tokie atvejai, kai net pačioje netikėčiausioje vietoje, kužkur smarkiose srovėse, beveik Nemuno viduryje, tikiuosi tik šapalų ir meknių, o užkimba karšis. Tokie netikėtumai ir pastūmėjo pamėginti įvaldyti tikslingą jų žūklę spiningu.
Antras atvejis, tapęs tikriausiai tuo paskutiniu koziriu, nutiko taip pat vidurvasarį.
Žvejojau ešerius, nes tik jie, tuo metu buvo aktyvesni. Žūklės vietoje gili duobė, šlaitas į kranto pusę labai status, bet iki jo galima nubristi, nes gylis vos pusmetris. Ešeriai dažniausiai atakuodavo prie duobės šlaito viršaus ar net išėjus mikro masalui jau iš duobės, kur negilu, tad daugelis kibimų įvykdavo visai arti manęs, tiesiog prie kojų. Buvo jau vakaras. Po truputi pradėjo temti, tačiau ešerių kibimas tik suaktyvėjo. Atrodė kad ir didesnių atsirado, kai staiga, vos išvedus guminuką iš duobės į sėklių, paskui jį iš duobės išėjo galinga banga, persekiojusi mano masalą. Pirma mintis lydeka. Net pasidžiaugiau, kad neatakavo. Juk žvejoju su fluoro karbono plonu pavadėliu. Po keletos metimų vėl persekiojanti banga, atsekė masalą iki pat kojų. Norėjau net baigti žūklę, nes maniau, kad mano žūklavietės duobės šlaite, įsitaisė lydys, bet smalsumas ėmė viršų. Kas bus tas. Nežinau iš kelinto karto, vėl banga ir toks jausmas, kad mano mikro riperiuką kažkas tiesiog prispaudė prie dugno, vos per kelis metrus nuo mano kojų, pusmetrio gylyje. Labai nustebau, kai po ilgokos kovos, į paviršių iškilo ir krito ant šono pusantrinis karšis. Tą vakarą daugiau nekibo, tačiau toje, vietoje, kitais kartais žvejojant, šį nuostabų masalo persekiojimą iš duobės , stebėjau dar ne vieną kartą. Ir ne vieną dar tokiu būdu pagavau.
Po tokių netikėtai ir atsitiktinai sėkmingų žūklių, jau rimčiau susimasčiau apie tikslingą karšių žūklę spiningu. Susimasčiau ir gerokai pakeičiau savo jau nusistovėjusį požiūrį ir turimas žinias apie šias žuvis.
Šių metų spiningavimo sezonas buvo pirmas, kai tikslingai ir tam jau pasiruošęs,žvejojau šias žuvis. Gal net išskirtinis šis sezonas, nes visiškai neskyriau jokio dėmesio lydekoms, nelabai gilinausi ir į kitų žuvų žūklę spiningu. Vienintelis ir pagrindinis tikslas buvo karšis. Tik kai atrodė visiškai beviltiška padėtis, su karšiais, tik tuomet mano akys nukrypdavo į lydekas, ešerius ar meknes. Vienas sezonas aišku per trumpas, kad pasidaryti jau kažkokias galutines išvadas, patvirtintas praktikos. Per trumpas, kad dėstyti teorijas, apie karšių žūklę spiningu, tačiau laikas nestovi vietoje. Parduotuvių lentynose gulasi vis nauji valgomi silikoniai mikro masalai, tobulėja įrankiai ir priemonės, žvejoti taikias žuvis spiningu, todėl manau, norinčių tikslingai spiningu pagauti karšį tik daugės, o vieno sezono patirtis, nors ir maža, tačiau tai jau gali būti šiokia tokia įžanga į šių žuvų tikslingą žūklę.

Kuo šį žūklė skiriasi nuo kitų žuvų rūšių žūklės spiningu. Gal niekuo. Juk jau senei, mikro masalais spiningautojai gaudo kuojas, raudas, net aukšles, bet gal kiekvienas obuolys turi sunokti, kad tapti atskira ir kartu bendra, spiningavimo atmaina. Juk kuo daugiau įvaldysim spiningavimo būdų, tuo mažiau, atėjus prie vandens telkinio, reikės skūstis, kad jame visiškai nėra žuvies. Kartais nekimba niekas, tačiau kartais spiningaujant vien tik lydekas, kai jos nenori maitintis liekame tušti, o kiekviena alternatyva lydekai ar ešeriui, tik padidina mūsų žvejų šansus, likti patenkintais žūklę.

Nuo ko pradėti.
Man kol kas sudėtingiausi klausimai iškyla renkantis masalus karšiams. Jų nors ir yra parduotuvėse, tačiau pasigilinus, pasidaro aišku, kad iš tikro į Lietuvos rinką, patenka tik maži trupinėliai, nuo to, kas gaminama. Tad pirmoje vietoje deja stovi, ne kokybiškiausi tokios žūklės įrankiai, o masalų pasirinkimas. Jei įrankius, galime dalinai įsigyti vidutiniškus ar net labai brangius ir kokybiškus, tai masalus, kad ir kiek būtume pasiryžę už juos mokėti, Lietuvoje dažniausiai negausime. Čia gan didelis akmuo į prekybininkų žūklės prekėmis, daržą. Tad didžiausias sunkumas kol kas išlieka masalai. Be jų, kad ir kaip stengsimės, karšis į mūsų pastangas gali nereaguoti, todėl pradėti reikia nuo atitinkamų masalų įsigijimo.


Pravedimas.
Darant išvadas iš tokių žūklių, kada karšis tiesiog išnėrę iš duobės į sėklių, atakuoja masalą, beveik prie kojų, pusmetrio gylyje, galima drąsiai teigti, kad karšis nėra toks jau ramus nekaltybės įsikūnijimas, kaip apibūdinamas literatūroje. Kažkada tuo įsitikinau apie ūsorius, dabar beveik tą pačią situaciją matau ir su karšiais. Prireikus jis gan staigiu judesiu puola masalą ir jį tarsi užgula prispausdamas prie dugno savo rankovės pavidalo lupomis ir jį įsiurbia. Tokio tipo kibimų spiningaujant teko patirti labai daug ir tikriausiai taip jie kimba dažniausiai. Masalui tereikia suteikti gan staigų, bet labai trumpos distancijos (10-30cm) šuoliuką nuo dugno ir kiek galima į aukštesnį vandens sluoksnį ( todėl ir prireikia ilgesnio koto). Vėliau prilaikant valą, leisti jam vėl atsimušti į dugną ir padaryti sekundės pauzę. Masalo galvakabis, ar vadinama „čeburaška“ turėtų būti tokios svorio, kad besileisdamas masaliukas išliktų dirbantis. Per mažas svoris sutrikdys masalo judesius, jei per sunkus,- masalas tiesiog nukris į dugną jau neatrodydamas natūraliai. Kibimas beveik visada įvyksta pauzės metu. Be jautraus įrankio ir pinto valo čia jau neišsiversti. Kibimas dažniausiai juntamas labai silpnai. Kartais būna, kad masalas pagal laiką jau turėtų atsimušti į dugną, bet tai trunka jau per ilgai. Tuomet reikia pakirsti, nes gal būt, tuo metu karšis jau laiko pakėlęs masalą nuo dugno. Toks pravedimas labai panašus į nuolatinį pakirtinėjimą. Šio būdo visa esmė tame, kad staigiai nuo dugno pašokęs masalas net ne noromis atkreipia visų žuvų dėmesį. Vėliau vangiai besileisdamas į dugną tiesiog pažadina smalsumą, o priartėjus smalsautojui arčiau, masalo kvapai ir skoniai padeda „paskutinį tašką“.
Žvejojant pasyviais masalais, kuriems judesio ir žaismo tenka suteikti pačiam spiningautojui, man pasirodė, kad jie karšį vilioja dar geriau negu „darbingi“ masaliukai. Pravedimą darau tokį pat, kaip ir su aktyviais masalais, tačiau tuo metu, kai masalas leidžiasi į dugną, tiesiog purtau, maža amplitude, spiningo viršūnėlią ir sklęsdamas link dugno pasyvus masalas įgauna žaismingumo. Toks masalo pravedimas kartais suveikia net geriau, už aktyvius masalus, viliojant karšį.
Žvejojant mažiausiais riperiukais, galima tiesiog akivaizdžiai pajausti kaip karšis pasivijęs masalą, jį prispaudžia prie dugno. Savo akimis pamačius keletą tokių kibimų, juos pavadinau, kad karšis tiesiog „užtūpė“ ant masalo. Nežinau kodėl jie teikiasi pasivyti ir sugriebti mažą mailiuko įmitaciją, tačiau kiek karšių pagavau mikro riperiukais, beveik visada „užtūpė“. Pravedimai tikriausiai visais atvejais nieko nesiskyrė nuo pravedimo, žvejojant pasyvius ešerius, kada masaliuką pravedinėdavau arti dugno, su pauzėmis ir stuksendamas į dugną.

Sistemėlė.
Sistemėlė pati paprsčiausia. Prie pinto „KAMATSU TECHRON“ 0,04-0,08mm valo rišu mažą sukutį, o prie jo, fluoro karbono pavadėlį. Fluoro karbono pavadėlis, mažiau pažeidžiamas kriauklių ir dugno kliuvinių, be to sunkiau įžiūrimas vandenyje, todėl geresnio pasirinkimo net neieškojau. Jei masalas veriamas ant paprasto ar mikro jig galvakablio, tuomet pavadėlio gale manau būtina rišti mažą karabiną. Karabinas išlaisviną galvakablį nuo „kieto“ tvirtinimo prie valo ir toks mikro masalas vandenyje dirba natūraliau. Jei mikro maslas veriamas ant vadinamos „čeburaškos“ kabliuko, tuomet jau pati „čeburaška“ išlaisvina masalą nuo kieto masalo tvirtinimo prie valo, todėl tokiais atvejais, mikro karabinas pavadėlio gale jau nebūtinas. Visada laikausi nuostatos, kad kuo mažiau masalas apkrautas papildomais karabinais, sukučiais ar dar nežinia kuo, jis visada dribs natūraliau, mažiau kels įtarimų ir nuo to rezultatas tik gerės.
Pasyvius mikro masalus veriu tik ant „čeburaškų“ kabliukų, o aktyvius dažniau ant paprastų mikro jig galvakablių. Kibiose vietose ne kartą išmėginau ir „drop shot“ ir „paternoster“ sistemėlias. Teoriškai, atrodo šios sistemėlės turėtų kaip tik labiau tikti karšių žūklėje, vien dėl to, kad srovėje su tokiomis sistemėlėmis galima ilgiau masalą išlaikyti vienoje vietoje. Deją nė viena ši sistemėlė nepasitvritino, todėl lig šiol geriausia laikau paprastą,- pintas valas, sukutis, fluoro karbono pavadėli ir masalas.

Baigiamasis žodis.
Jei prieš keletą metų spiningu gaudydavau tik plėšrias žuvis ir pagrindinis taikinys būdavo tik lydekos, šapalai, sterkai ar ešeriai, tai atsiradus galimybėms, spiningavimo sąvoka stipriai prasiplečia. Ne tik sau, bet ir daugeliui kolegų spiningautojų nuolat kartoju, kad pagauti didelę lydeką ar ešerį labai malonu, tačiau tai taip įprasta, kad iš šalies atrodo nieko naujo. Juk ne dėl mėsos žvejojame, ne dėl to kiek ir kokio dydžio plėšrūnų pagausime, todėl kai kuriems spiningautojams jau tiesiog atsibosta tai kas kasdienybė. Norisi atrasti kažką naujo, išmėginti tai, kas kartais atrodo net neįmanoma, nes būtent tokie ieškojimai ir atradimai suteikia patį didžiausią žvejišką malonumą. Kas ta lydeka, prieš spiningu suviliotą karšį. Juk lydeką gali pagauti bet kuris, net pirmą kartą laikydamas spiningą rankose, o karšis ? Tai lyg dar vienas laiptelis aukštyn, spiningautojo patirtyje ir išprusime.
Šio straipsnelio autorius, taip pat žengia tik pirmuosius žingsnius, įsisavinant taikios žuvies žūklėje spiningu, bet tai šimtus kartų maloniau už eilinę,- kasdieninę spiningautojo duoną. Dažnai tenka likti be jokio laimikio, tačiau suviliotas vienas solidus karšis, vertas visų tų lydekų ir ešerių kartų sudėjus.

Audriau

Pritariu, karsi spiningu - itin malonu pagaut

Lapkričio paskutinė.

Jau ne pirmas savaitgalis kai norisi pažvejoti , tik vis neišeina . Tai oras abi kojas pakiša , tai vandens lygis sukvailioja , o tai žiūrėk pdėl gimtadienio linksmybių žūklę pamiršti... Taip ir slenka savaitgaliai be žvejybos
Šiandieną reikėjo daug namų darbų padaryti. Susiskubinau,- padariau ir apie 14val neatlaikė nervas Išlėkiau nors pasidairyti prie tėvelio Nemuno.
Oras visai neblogas, be vėjo, šioks toks pliusas, apniukę. Įsimečiau ir spiningiuką dėl viso pikto.
Vanduo Nemunėlyje aukštas, vasarinės vietos giliai po vandeniu, tai važiavau arčiau Raudonės, ant dambų. Gaila tik, kad kiek yra žvejybinių dambų, ant visų sėdi vėgėliautojai . Meškerių miškas , o žvejų nėra tik automobiliai ir palapinės . Žodžiu vietos užimtos nakčiai, tik nelabai jau mandagu užsiimti vietas ir nė patys žvejoja nė kitiems galima pažvejoti .
Tiek jau to, tegu vargsta, matyt su maistu problemos, tai ir stengiasi žmonės iš paskutiniųjų.
Ten kur mažiau meškerių ir aš keletą kartų užmečiau reins guminuką.



Bebrų prineštas kalnas šakų, o po jomis gan giloka duobutė. Keli metimai ir vis išvelku iš dugno po šaką. Gal po ketvirto metimo vėl atrodė tas pats, tik visai prie kranto tas šakalys suspurdėjo. Še tau kad nori,- sėdi lydokas. Nedidelis, gal kilinukas, bet svarbiausia kad yra . Per anksti apsidžiaugiau kad "yra". Po akimirkos jau " nėra" Labai gaila Daugiau nekibo. Dar keletą šakų iš bebrų statinio išpešiau, o paskutinė šaka nepasidavė. Palikau reinsą bebrui mainais, už "pasiskolintas" šakas

Nuo kitos dambos tik dvi meškerės be žvejo žvejojo . Apmėčiau iš visų pusių. Visai prie kranto iš gelmės išnėręs, guminuko uodegą įsikando rainius. Pasisekė ir jam pasprukti net neparagavus aštraus kamatsu



Palikau tuos "ale tipo" vėgėliautojus ir pavažiavau keliomis dambomis aukštyn. Skystoka duobutė bet vis tiek pamėčiau. Juk net nelabai yra kur daugiau žvejoti. Nieko,- nė brakšt



Tolumoje ant dambos galo matosi vėgėliautojų palapinė. Gal ten net kažkas iš pažįstamų, bet tiek to. Tegul vargsta Važiuoju prie Veliuonos prieplaukos pasižiūrėti.



Aukščiau prieplaukos dambos užimtos vietinių vėgėliautojų, tad padarysiu kelis metimus čia.
Apie dvidešimt minučių ir du labai silpni ešeriniai kibimai. Nepagavau Pradėjo jau visai temti. Gana . Jei nelemta, - nieko nepadarysi, bet vilties dar visiškai nenumarinu , kad tik tie pamišę vėgėliautojai greičiau įsitikintų, kad mano valdose vėgėlių nėra

Graži vietelė pas tave,Audriau.Reks vasara ją paieškoti.

Jau tikriausiai spiningavimo sezonas užsidarė .
Šiandieną apie pietus dar mėginau pažvejoti , neatlaikė nervas be žvejybos, kai toks gražus oras. Gal viskas būtų ok, jei ne labai aukštas vandens lygis . Ryte važiuojant į rajoną, Nemunas neatrodė labai iškilęs, bet kai grįžau iš rajono ir atvažiavau prie vandens, vaizdelis buvo ne koks





Pakraštinis ledukas netrukdė, bet deje iki numatytos duobės dabristi taip ir nepavyko . Gilu , po kojomis dugne pinasi pakrantės žolynai, klimsta, tad kai vandenukas vos laipsnio šilumos, kažkaip nesinori išsitėkšti Pamėginau, bet nieko neišėjo. Nedametu ir ištraukti masalą net nelabai išeina per užlietą žolyną.





Pavažiavau link Raudonės. Sakau gal vėgėliautojai nebus visas dambas akupavę
Naivuolis. Tik mašiną išsidumblinau besimaldamas per panemunių pievas. Visur, kur įmanoma užmesti,- užimta. Apsisukau ir dabar jau šiltai murksau prie židinio ir gurkšnoju alutį .

Iki kito atviro sezono

Daug gerų prisiminimų sugrįžtą, peržiūrint 2013 metų, savo tinklaraštį. Gerą prisiminti vasarą, šėlstančias, Nemuno srovėse žuvis, rytinį rūką, smūgius, atakuojant masalą meknėms ir šapalams, kovas su lydekomis, karšiais ir atsargius ešerių kibimus. Viskas jau praeitis, visą tai jau buvo. Atėjus žiemai, sėdint šiltame kambaryje prie židinio ir žiūrint pro langą į sniegu, nubaltintą kiemą, belieka tik pavartyti savo dienoraštį, prisiminimais prisiliesti, prie pačių įsimintiniausių, šio sezono akimirkų.



Ne man vienam, šis sezonas buvo vienas iš sunkiausių. Beveik mėnesį vėlavęs pavasaris, labai stipriai pakoregavo daugelį išankstinių planų. Pagrindinis planas buvo spiningu žvejoti taikią žuvį, deja užsitęsęs pavasaris ir labai aukštas pavasarinis vandens lygis neleido įgyvendinti "žieminių" planų, todėl iki pat vasaros pradžios, teko žvejoti taip, kaip iš vis buvo tuo metu įmanoma.
Plūdinė tik ankstyvą pavasarį davė rezultatų, kai kibo "motininės" kuojos, o vėliau plūdinė liko dulkėti kampe. Atsitraukė visa žuvis nuo pakrančių, atsitraukė ir net negalvojo sugrįžti, tad jau pirmomis pavasario dienomis teko keisti kai kuriuos planus.
Spiningu buvo įmanoma sužvejoti tik ešerius ir retsykiais vieną kitą atsitiktinę lydekaitę.





Po kelių sėkmingų "planinių"pavasarinių žūklių spiningu viliojant karšį, staiga karšys dingo. Nepagaudavo jų ir dugninėmis. Nedžiugino net lydekos, tik vieninteliai ešeriai, galėdavo nors kiek nuraminti žvejišką sielą.



Taip ir prabėgo pavasarinė žūklė, net dorai neprasidėjus. Paskutinėmis pavasario dienomis atšilo, pradėjo sparčiau kristi vandens lygis, tad atsivėrė kitos spiningavimo perspektyvos, nors visada pagrindinis tikslas buvo karšis. Tačiau kai nekimba, tenką žvejišką ligą gydyti tais vaistais, kurie prieinami.





Atsivėrė sraunios Nemuno seklumos, nuseko takai, kuriais iki jų buvo galima jau nubristi, todėl nė minutės nedvejodamas, pradėjau jų šturmą.








Seklumose kartais pasirodydavo ir vienas kitas solidus Nemuno garvežys,- ūsorius, kartais ir šapalas iššokdavo iš vandens, pačiupdamas kažkokį skraiduolį vabalėlį, tačiau kibo tik meknės. Po keletos visai smagių žūklių, nurimo net meknių kibimas.
Ne vieną vakarą stovėdamas beveik vidury Nemuno tykojau ūsorių. Nesisekė. Kibimų turėdavau kartais net ne vieną, bet tai valą už akmens užkišdavo, tai į kriaukles nupjaudavo, tai.... o gal tiesiog "blogam šokėjui ir .... maišė". Per visą sezoną, kovojau ne su vienu ir ne su dviem galiūnais, bet šio sezono, visos ūsorinės kovos baigėsi ūsorių naudai.
Aprimus meknių kibimui, vėl nemažai "išradinėjau dviratį" kol pagaliau mikro guminukus iš vis padėjau į šalį ir pradėjau žvejoti sukrėmis.





Štai tada ir prasidėjo. Nepamiršiu šių dviejų žūklių ir jas vadinsiu auksinėmis šių metų dienomis.
Mėknės ir nedideli šapalai kibo beveik kiekvienu metimu. Kibo agresyviai, kartais net iššokdami visą metrą iš vandens, galingai smūgiuodami. Tokios nuostabios akimirkos labai ilgam įstringa atmintyje. Ne dėl sugauto žuvies kiekio, bet dėl žūklės "kokybės", išgyventų emocijų, pamatytų vaizdų ir kovų, tokia žūklė pati azartiškiausia.



Nors ir buvo puikus veiksmas ant sraunių seklumų, bet beveik kiekvienos žūklės metu tikrinau ir duobes. Kartais pasisekdavo suvilioti karšį, kartais ne, tačiau tai pačios geriausios pamokos bandant įvaldyti taikios žuvies žūklę spiningu, kada kibimas labai silpnas.













Žvejojant spiningu karšis, gal atsitiktinai , o gal ir ne, į spiningavimo "meniu" šiais metais įtraukiau net kuojas. Pagavau tik keletą, tačiau tai jau naujas pamastymas, kaip jas spiningu pagauti tikslingai.



Artėjant vasarai į pabaigą, spiningavimas tapo tik kančia. Nekibo visiškai niekas. Nedavė rezultatų, nė naujos paieškos, nė naujų masalų bandymai. Atrodė tiesiog Nemunas užrišo savo "dovanų maišą". trumpam spiningą padėjau pailsėti ir pamėginau plūdine. Po dviejų rytų, praleistų su plūdine rankose ir šią padėjau poilsiui. Nekibo. Beliko tik dugninė.
Nusižiūrėjau vietą, pasiruošiau fideriukus. Kibo vangiai, retai, atsargiai, tačiau laimikiai labai džiugino. Kibo ne patys mažiausi karšiukai. Keletą žūklių tiesiog jaučiausi "fidermasteriu".





Netgi sumušiau savo asmeninį karšio rekordą. Ši "keptuvė" truputi net perlenkė svarstyklių rodyklę, per 3kg.







Tokią žūklės sėkmę vainikavo ir tuo pačiu užbaigė rūkykla.



Kas gali būti maloniau, kai žvejodamas nuostabiai praleidi laiką, pabūni vienas prieš vieną, su gamta. Išgirsti jos tylą, pamatai jos grožį, o namuose pasmaližiauji tos gamtos dovanomis. Žūklė,- vieniems gal tik pomėgis,o kitiems gyvenimo būdas. Nežinau kuriems priklausau pats, bet visada jaučiuosi, kad priklausau antriesiems.







Gal todėl, kad lydekoms šį sezoną skyriau mažiau dėmesio, o gal ir jos buvo šį sezoną labai įnoringos, todėl jas žvejoti sekėsi labai sunkiai. Daug kartų tikrindavau galimas lydekines vietas, kaišiojau joms po nosim įvairiausius masalus, bet jos dažniausiai atsukdavo man nugarą.



















Taip ir prabėgo šis sezonas. Atėjo ruduo. Pradingo nuo veidrodinio Nemuno paviršiaus žuvų sukelti verpetai, nurimo žuvų šuoliai, gamta, tarsi susigūžė prieš artėjančią žiemą.
Ruduo kaip ir visas sezonas, nelepino žvejyboje. Bandymai, ieškojimai, "dviračių išradinėjimai" labai dažnai neduodavo rezultatų.
Nebuvo rudeninio lydekų šėlsmo, nelabai sekėsi rasti bendrą kalbą ir su besibūriuojančiais ešeriais, tik karšys keletą kartų, labai maloniai nustebino, spiningaujant ikro masaliukais.





Gal tik du kartus pasisekė užtikti rudeninių ešerių būrius. Pasisekė, bet kaip netikėtai atradau, taip netikėtai jie ir pradingo.







O lydekų deja neradau. Tik atsitiktiniai viena kita ir net ne pačios didžiausios.





Tai toks šis 2013 sezonas.
Man jis tikrai buvo vienas iš sunkiausių. Nepagavau ūsorių, nepagavau sterkų, lydekos niekaip neperlipo per 3,5kg, meknės taip pat dažniausiai nedidelės 400-800gr, ir tik ant rankos pirštų būtų galima suskaičiuoti sveriančias virš 1kg, nors viena iš jų buvo arti 2kg. Šapalai iš vis kibo labai atsitiktinai. Tik trys iš visų sugautų buvo virš kilogramo ir tik vienas arti 2kg. Karšių spiningu šį sesoną pasisekė pagauti jau arti 30 vnt, bet tik keletas iš jų buvo virš 2kg. Didžioji dauguma nuo 700gr iki 1,5kg. Fideriu karšis žvejojau tik keletą kartų, tačiau sumušiau asmeninį 3kg savo rekordą.
Šiais metais beveik nežvejojau su plūdine, tik kelis kartus fideriu, nežvejojau naktį starkių ar šamų, taip pat beveik nežvejojau museline. Visą brangų žūklės laiką buvau skyręs spiningavimui ir ypač taikios žuvies gaudymui, dirbtinais masalais.
Sunku pačiam vertinti kokie šie metai, žiūrint į sezono laimikius. Iš šalies gal atrodo, kad buvo geras sezonas, tik kažkodėl pats to nejaučiu. Man šis sezonas buvo tikriausiai pats sunkiausias iš visos mano žūklės praktikos. Sunkiausiais visomis prasmėmis, tik kartais viską permasčius, tie sunkumai daug ko išmoko, suteikia naujų žinių, naujos patirties, o kartais, nors ir mažų, bet labai reikšmingų atradimų.
Linkiu visiems niekados nenusivilti, nebijoti "išradinėti dviračio" bandyti tyrinėti ir atrasti... Visiems gero sekančio, ateinančio, atviro vandens sezono

....ech, gera prisiminti vasarą....

AudriusM parašė:
Aukso žodžiai, Audriau, ir ačiū už palinkėjimus